Gyvenimas kaip pasaka...

Susapnavau, kad naktį išlijau pilkumą iš akių
Ir ankstų rytą akys virto deimantais žydrais.
Sugavę aušrą, purpuru rubinų verkė ir skausmu -
Žudydami nupieštą veidą veidrožiais senais.

Sėdėjome La Scala teatro ložėj: vien aš ir tu.
Stebėjomės spektakliu, kuris rodės, niekad nesibaigia.
Vaidinom mes. Orkestras grojo be natų,
O dirigentas, pagiringas, cresscendo kulminacijoj padarė klaidą.

Paleidau tavo ranką. Ir sustingo pirštai melchioru,
Kuris lietaus varpais nuaidi, kai beldžiu tamsumon tavų langų.
Dar nemiegok. Šalia manęs, kad būtum noriu,
Kol vėl išverksiu pilkumą kasdienybės iš akių.