Braidžiau po ramumą nakties

Blanki šviesa skverbiasi pro debesų apgultį, skamba trimitų melodijomis širdyje. Ir dainuoji, ir svajoji, atsimerkti nespėdamas. Sklendi iš lėto su miglomis ir jauti kaip tyliai kalasi jutimų pumpurai. Pajunti, kaip užgimsta ilgesys, ištiesia rankas ir rūpestingai apglėbia sielą, visą esybę. Ir taip gera gera, jauku jauku būti su savimi. Klausytis ką šnabžda norai, kiek daug jie tikisi, kaip stipriai viliasi. Jautiesi saugus, nes jie šnabžda tik tau. Niekas nesužinos. Ašaromis sutekės į jūras ir užsimirš. O siela skries skries vis tolyn, virš nesibaigiančio vandenyno, ir atras atilsį ten, kur susilieja vandens ir dangaus skliautai. Nemarus žmogus, nemarūs jo norai išsilieja į krantus, išskalauti bangų. Ir sirpsta saulėje taip ir nespėję išsipildyti.
Tyli vakaras, iš lėto rūko paskutinę saulėlydžio minutę. Sieloje spindi švelnaus ilgesio gairės. Ir taip ramu ramu...