Grožis. Jo santykis su ego

Kiekvienąkart skaitant ar girdint kalbas apie grožio ir ego sąlytį, neišvengiamai kyla daugybė klausimų. Kas yra „ego“ ir kas  — grožis? Kodėl santykis tarp jų toks glaudus, bet tarsi nepastebimas?

Bemąstydama apie tai visada susiduriu su subjektyvumu. Grožis — sąvoka, vertinama, bandoma įsprausti į rėmus jau daugelį amžių, bet visos išvados, rodos, yra neginčijamos tik jų autoriams. Nieko keisto — juk analizuodami kitus negalime nežiūrėti į save. Ne veltui sakoma, jog žmogus daugybę laiko iššvaisto bemąstydamas apie tai, koks jis atrodo kitiems, kai kiti tuo metu galvoja, kaip pasirodys jam. Savęs sureikšminimas, ego įsikišimas, regis, jau tapo būtini vertinimui.

Žmogus — tarsi veidrodžių sistema fotoaparate: visas pasaulis — jo atspindžiai, iškreipti, apversti aukštyn kojom, bet, atrodo, per daug tikroviški, kad jų atsisakytumei. Absurdiškas, bet populiarus požiūris: jei matau, vadinasi, tai egzistuoja ir yra neginčijama. O kas tada yra oazės dykumoj?

Sunku pasakyti, ar tai, ką mes matome ir vadiname grožiu, — viena ir ta pati sąvoka. Diane Arbus, fotografė, sakė: „Gatvėj pamatai kokį nors žmogų ir tai, ką pastebi, iš esmės yra defektas“. Ši moteris taip pat yra prisipažinusi, jog pirmą kartą padariusi nuotrauką jautėsi kaip tikra iškrypėlė. Manau, tai, ką pirmiausia pastebime žmoguje, neretai būna tas jo bruožas, kuris atrodo išskirtinis ir kurį pamename ilgiausiai. „Visi mes esame ypatingi atvejai“ (A. Camus) ir tai, ką pastebime, yra ta sąlyga, lemianti mūsų ypatingumą. Galbūt tai — defektas, bruožas, atbaidantis kitus, tačiau tai ir yra ta subjektyvumo dar nepaliesta savybė, kuri dėl ego įsiterpimo, mano galva, gali ir turi būti vadinama grožiu. Visa kita — vien vertinimai, kontempliuojami to, kas, anot Zigmundo Froido, sudaro didžiąją dalį žmogaus esybės, — ego (lot. „aš“). Apmaudu, bet kitų žmonių vertinimai dažniausiai skirti vien tam, kad atrastum ir suvoktum, kas vertinga tavyje. Retkarčiais, tarsi už šaknies miške užkliuvę už savų trūkumų, imame skųstis, nes, pasak A. Camus, mes tenorime, kad mūsų gailėtųs ir palaikytų mūsų dvasią. Kasdien vis labiau man noris kreiptis į žmogų žodžiu „nihil“ (lot. „niekas“), nes tik jis atspindi tikrąją esmę: žmogus — tai  niekas, deja, manantis esąs viskas.

Tikriausiai suvokę, jog grožis mumyse yra ne tai, ko tikėjomės, per dažnai leidžiame sau ieškoti jo aplink, o neradus kurti, tuo pat metu neįtikimai daug sunaikinant.

Taip, Vydūnas, sakydamas, jog žmogus niekada nėra toks gražus, koks yra kurdamas, buvo teisus, bet tik tol, kol ta kūryba apsiriboja vien juo: per save į save ir tik tam, kad augtumei. Tai vienintelis ego ryšys su grožiu, mano galva, esantis tvirtas ir vertingas. Čia nebereikalingas nei subjektyvumas, nei savininkiškumas.