Prisiekiu Dievu, nežinau aš apie ką rašyti,
Gal apie gamtą? Apie žmogų? Nepasirenku,
Bijau suklysti...
Tarp šimto milijonų, o gal tarp milijardų,
Kaip surasti tai, apie ką, mielas žmogau
Nuo ryto iki vakaro, kiekvieną dieną
Ir kiekvieną naktį,
Galėčiau aš mąstyti,
Ir bent vieną sakinį,
Bent trumpą žodį,
Norėčiau parašyti.
Kai baigsis rašalas, tada ramiai akis užmerksiu,
Nors popierių ne visa išnaudojau, bet suradau aš
Tą vieną ir tą paskutinę savo meilę,
Apie kurią tik vieną žodį sugalvojau parašyti.
Kad prisimintų, kad neužmirštu, kad garbintų,
Aš trokštu ne mane,
O tą atrastą mažyti žodį užrašytą baltame lape,
O jeigu atvirkščiai įvyks ir jie suklus,
Kaip stingsta mano rašalas, kaip plyšta popierius
Ir krenta jis kaip ašaros, kai visos mano moterys,
Pasmerks mane, nes mano plunksna ne josios rašo vardą,
Tik tada atsiprašysiu...
Tu mane mylėjai,
O rašiau aš apie gamtą.
Gal todėl aš vis renkuosi, nors nežinau net ką tai reiškia
Ir kiekviena Tavo molekule džiaugiuosi ir kiekvienai prisiekiu meile,
O po to negailestingai išbraukiu aš Tavo veidą
Ir vietos vis mažėja ir vis labiau jis gelsta...
Ir jei savo gyvenimo lape atrasiu tašką,
Kurį padėjau vos tik gimęs, jei dar jis neišnyko,
Aš mažom raidėm ir taisyklingai
Užrašysiu Tavo vardą
Ir atiduosiu aš jį Tau,
Kad išvalyti
Ir paslėpt nuo ašarų lietaus,
Nežinančiųjų,
Apie ką rašyti.