Decisions, decisions

... Kasdien laviruojame bijodami paskęsti savo sielos juodosiose skylėse ir bijodami pasikarti ant sąmonės verybių vingių...

Tuomet dar nežinojau, ką atneš kiekvienas rytas. Nenorėčiau tamstos suklaidinti, ir dabar vis dar nežinau. Bet bjauru jau darosi tas deja vu į kurį pasineri tiesiai iš sapno. Ir apskritai, nebesvarbu, kur pabusi, su kuo ar išvis visą dieną vaikščiosi sapnuodamas.

Sakau tau, pavargau nuo tų sudėtingų gyvenimo pelėkautų. Norėtųsi, kad viskas būtų paprasčiau. Juoksiesi, žinau, kvatosi, pasiilgau banalybės ir tuščiažodžiavimo. Nepyk, prašau, pažįsti mane ir mano tuštybę: man reikia milijardo neprasmingų meilės žodžių, idiotiškų apkabinimų ir iki koktumo šilto artumo.

Ne, nesibark, puikiai žinai, kodėl ieškau to it gintaro pajūryje. Tai ne tik mano tuštybė. Tai mano egoizmas, kuriam reikia būti svarbiam. Kuris pernelyg sukrėstas realybės tikrumo ilgisi vaikystės iliuzijų ir svajų, kurių, jaučiu, greitai nebemokėsiu kurti.

Beje, A. šiandien sakė, kad nebemoka ir nebenori viltis. Ji tvirtina, jog tikėdama kokiu nors žmogum išmeti viltis į jį, tarsi į purviną balą. Ir net tu, mano mielas drauge, negali sakyti, jog ji absoliučiai neteisi. Tu ir pats galvoji tą patį. Tik kasnakt dėl to neverki. Neįsižeisk, neilaikau tavęs paviršutinišku.

O minėjau, kad nusibodo kasryt matyti tą patį veidą veidrodyje? Ir lėtai beveik nesuvokiant, ką bedarau, atlikti visus tuos rytinius ritualus. Net dažausi mašinaliai it robotas. Bet tai vis mano tuštybė.

A. manęs klausė, ką norėčiau pakeisti. Pirmiausia tvirtinau, jog iš tiesų nežinau. Bet po to sugavau save meluojant: viską keisčiau. Nuo pradžios iki pabaigos. Net pokalbių su tavimi tematiką. Nesijuok, esu eilinis Dievo vaikas, nuolat trokštantis to, ko negali gauti. Iš tiesų renkuosi tokią būtį, nes taip galiu save pateisinti. Ir teisinu. Kasryt stovėdama prie veidrodžio ir piešdama savo kasdienę kaukę.

Bjauriausia, kad laukiu tos dienos (o ji tikrai ateis), nuo kurios viskas pasikeis. Ir kasdien tikiuosi, kad ji jau išaušo. Aš nepykstu dėl tavo kritikos. Ji pernelyg konstruktyvi ir logiška. Nieko nekeičiu, nes laukiu to, kuris viską pakeis už mane. O gal ir pačią mane. Tad, juokinga, bet nesuprantu, kodėl žmonės taip nuolat nervinasi priimdami sprendimus ir pasirinkdami gyvenimo kelią. Juk aš - tikrų tikriausia egzistencinė tinginė..