Ar žmogaus „moralinė atsakomybė“ – tik triukas žmonijai „užliūliuoti“?

Sakoma, nebijok priešų – blogiausiu atveju jie gali tave užmušti, nebijok draugų – blogiausiu atveju jie gali tave išduoti. Bijok abejingųjų. Jų tyliu pritarimu žemėje apskritai vyksta visas Blogis.

Kai asmuo nusikrato moraline atsakomybe lyg kokia lipšnia, nemalonia drauguže ir nudelbęs akis žemyn sliūkina paskui pilkų molių masę (nes taip gyventi lengviau: yra vadas – yra kelias), aplinką apgaubia nuodinga atmosfera.

O kodėl gi ne? Juk dažnai daug lengviau ir naudingiau pačiam prisitaikyti prie daugumos, nei priversti kitus prisitaikyti prie tavęs. Štai taip ir formuojasi Abejingųjų sluoksnis, kuris stabdo iniciatyvą bei pažangą. Tuomet, susiklosto tokia situacija: pusė žmonijos turi ką pasakyti, bet tyli, o kita pusė - neturi ką pasakyti, bet be pertraukos kalba, kaip yra pastebėjęs R. Frostas.

Kur ji, moralinė atsakomybė, neleidžianti asmeniui išklysti iš teisingo bei doro gyvenimo kelio? Liberalizmas ją pavertė privačiu individo reikalu, socializmas – sutapatino su visuomenės veiksmais ir to laikmečio reikalavimais, o štai konservatizmas – pririšo prie tradicijos. To pasekoje, dabartinė moralė – suvokiama labai plačiai (pernelyg plačiai), liberalizmas svarmenis nusvėrė į savo pusę – dabar kiekvienas individas turi teisę į „savąją moralę“. Be abejo, moralė negali būti apribota filosofiniais kontekstais, tačiau filosofai sau ribų nepratę braižyti. F. Nyčė pastebi: „Morales pirmiausia reikia priversti nusilenkti hierarchijai, o jų pretenzijas paversti sąžinės dalyku - kol galiausiai jos sutars, kad nemoralu sakyti: „kas teisinga vienam, teisinga ir kitam“.

Pažvelgus į Lietuvą ir ypatingai atkreipus dėmesį į dabartines Lietuvos Respublikos Seimo darbo, švietimo sistemos, žmonių santykių problemas, rodosi, kad ta tradicinė, kadaise visų pripažinta ir garbinta moralė (tik ne ta, visų pamėgta -liberalioji) išblėso dvasinio apkiautimo terpėje. Ar tik ne per daug tos laisvės savy laiko lietuvaičiai?

Liberalizmo dėka, nė nemėginsiu brėžti ribos tarp moralumo ir amoralumo. Nes, pavyzdžiui, tai, kas atrodo teisinga ir priimtina eiliniam Lietuvos gyventojui, Katalikų bažnyčios vyskupui Ispanijoje gali pasirodyti juodžiausios nuodėmės pavidalu.  Ar moralus yra V. Uspaskicho grįžimas tėvynėn su metaliniais aksesuarais ant „darbingų“ rankelių? Ar tai, kad vadinamuosius atlyginimus „vokeliuose“ gauna vienuolika procentų darbuotojų yra moralu? Žinoma, dauguma sutiks, kad ne. Tačiau Meksikoje gyvenančiam „poetui“ - kanibalui J. L. Calva yra visai moralu ir įprasta valgyti patiekalą pagamintą iš žmogienos. Skanaus. Kiekvieno individo moralumo lygmuo - proporcingas jo kultūros ir psichikos lygiui. Bet gal tai - ne moralumo stygius, galbūt, kaip teigia R. Tagorė, mes tik klaidingai suvokiam pasaulį, ir sakom, kad jis mus apvilia. Galbūt, mes neteisingai suprantam moralės reikšmę, ir, neperšokę per  dirbtinai aukštai užkeltas jos karteles, mes save kaltiname kultūros stygiumi? Galbūt.

Tačiau tu, minkomas moli, nė nemėgink šia gražia filosofine skraiste dangstyti savo juodų darbų. Juoda ir Afrikoj yra juoda. L. De Vovenargas yra pasakęs: „Mūsų poelgiai ne tokie geri ir ne tokie nuodėmingi kaip mūsų norai“. Tad, verčiau laikykime amoralius norus užslopinę giliausioje kertelėje, taip į paviršių iškeldami gerbtinąją žmogiškąją moralinę atsakomybę.