Velnių medžiotojas II: Alibahas (2)

Ko man reikėjo iš plėšikų? Tiesą sakant, to nežinojau. Greičiausiai visas sumanymas padėti moterims jau buvo pasmerktas nesėkmei – plėšikai moteris išprievartaus, nužudys ir paliks pesliams ant kopos viršūnės.  Tokiu atveju teks pasukti atgal ir traukti ankstesniu keliu.
Tačiau kirbėjo įtarimas, kad čia kažkas ne taip.
Sargyba be arbaletų – kažkokia mistika. Tai kas čia per apsauga? Savanoriai mirtininkai plikomis rankomis daugiau padarytų, o čia kirviais nesugebėjo pamojuoti. Kas juos privertė pasirinkti tokius nelogiškus ginklus? Keturioms moterims dvidešimties vyrų apsauga reiškia viena – pirklius arba didikus. Gal net karališkus asmenis. Nors ne, paskutinieji atkrenta – tokius saugo profesionali gvardija.
Vadinasi, didikai ar pirkliai. Visgi ne avinų gauja – šitie irgi turėtų išmanyti, kad dykumoje prieš atjojančius užpuolikus pirmiausiai naudojamos strėlės ir tik po to – visa kita.
Visgi kažkas smarkiai ne taip...

Suglumęs ir jojau į vakarus, sekdamas vilkstinės pėdsakais, kol galop šie staiga išnyko, o aš supratau pakliuvęs į spąstus kvailiams.

---

Mano galvą buvo gana rimtai užvaldžiusios dvejonės – svarsčiau, ar pasukti atgal, ar visgi bandyti surasti pradingusius plėšikus su moterimis. Būtent dėl to ir pamiršau, kad atsitraukdami pastarieji dažnokai palieka skautus, kurie atsikrato smalsuoliais. Dykumų skautai  sėdi įsikasę į smėlį, laukdami bent kiek stipresnio vėjo, kuris užpustytų pėdsakus. Kol jo laukia, jie patys pratrina dalį pėdsakų, o tada įsitaiso kur nors netoliese, pasiruošia po porą tuzinų strėlių. Pastebėti juos nesunku, jei matai, kokiu kampu sminga strėlė. Tačiau, jeigu strėlė jau tavo krūtinėje, gali būti tikras – šių žinių nebeprireiks.
Laimei, išvydęs gana netikėtai bedingstančius pėdsakus aš prabudau iš apmąstymų ir beveik instinktyviai loštelėjau atgal, ištraukdamas batus iš balnakilpių. Pegasas sužvengė ir sustojo, pajutęs staigų palengvėjimą. Cerberis pažvelgė į mane baisiausiai nustebęs ir greičiausiai jau ketino lyžtelėti  į nosį, kai staiga atšvilpė metalinė strėlė ir pranyko smėlyje – per du colius nuo mano kairiojo peties. Tylus švilptelėjimas šunį pakankamai išgąsdino – jis atšoko ir ėmė urgzti, dairydamasis į visas puses, sukdamasis vietoje. Greičiausiai jis mane ir išgelbėjo – ant kalvos pasislėpusio dykumų skauto žvilgsnį nukreipė į save.  Cerberis dykumoje – čia tai bent reginys!
Žvelgdamas pro žirgo kojas įsidėmėjau įtartiną kupstą, iš kurio galėjo šaudyti. Tačiau dar nežinojau, ar šis čia sėdi vienas. Kitas ar kiti turėjo būti netoliese. Geriausia išsislapstyti puslankiu – atjojančiuosius gali apšaudyti vėduokle ir tada sunkiau supaisyti, iš kur šaudo.
Nusivoliojau už kopos ir ėmiau murmėti maldą į niekur, kad tik mano žirgo nenušautų. Cerberį – tegu. Vis vien iš jo jokios naudos, dar suryja maisto už tris. O va pėsčiam vaikščioti nesinori...
Arbaleto aš neturėjau, lanko tuo labiau. Iš pastarojo net šaudyti nemokėjau. Kardas už nugaros, tačiau dabar jis bevertis, dargi judėti po smėlį trukdo. Šitą nusikabinau su visu diržu ir palikau gulėti. Įsikandau peilį ir pasiruošiau smagiai pasilakstyti.
Netoliese buvo dar viena kopa, jos viršūnėje geltonavo kažkokios žolės kupstas. Toji, šalia kurios gulėjau, pakankamai gerai dengė nuo šaulio, užsimaskavusio kitoje pusėje.
Pasipusčiau padus link nužiūrėtos kopos.  Belėkdamas ištraukiau iš dantų peilį ir pasiekęs tikslą šokau, susmeigdamas ginklą į smėlį viršūnėje. Švariai sulindo, nepasitikdamas jokių kliūčių.
Persiritau per kopą ir atgavau kvapą. Pro šalį prabėgo mano žirgas, smarkokai sunerimęs dėl savo šeimininko nepaaiškinamų veiksmų. Cerberis jau nebeurzgė, o lojo, šokinėdamas ten, kur jį ir palikau. Greičiausiai dėl to, kad nenustygo vietoje, jis ir išliko gyvas.
Dabar mačiau ir pėdsakų šliūžę, ir įtartiną kalvą kaip ant delno. Jeigu skautas ir pastebėjo mane bėgantį, dabar jis turėjo sėdėti tyliai ir ramiai. Kai jie įsirausia, paprastai nejudėdami gali stebėti tik vieną pusę. O jeigu užsinori pamatyti daugiau, tada sujuda ir smėlis. O va tada budrus lankininkas gali ir pataikyti...
Cerberis vėl prapliupo įnirtingai skalyti, nosimi ardamas duobę smėlyje, kur greičiausiai įsmigo dar viena strėlė.  Įtartinos kopos viršūnėje, prie sudžiūvusių žolių gurvuolėlių kyšojo gana nemenkas gumbas. Greičiausiai ten ir slėpėsi skautas. Kad ir kaip dairiausi, kitų panašių tokių nepastebėjau nė ant vienos kopos, ar jų papėdžių.
Dabar pranašumas buvo mano pusėje. Jeigu skautas sugalvos atsisukti, neišvengiamai išardys savo priedangą. O jis greičiausiai taip ir padarys, vos tik išgirs mano žingsnius. Juk netupės ir nelauks galo, kai šitiek strėlių paleido...
Ir iš tiesų – vos tik pradėjau bėgti į jį, smėlis sujudėjo, prasiskyrė ir pirmiau nei savininkas, išlindo ranka su arbaletu. Sviedžiau peilį į savo priešininką ir šokau į šoną, kad išvengčiau šūvio. Ant kalvos dusliai krioktelėjo, cerberis pagaliau pastebėjo kaltininką ir urgzdamas pribėgo pasižiūrėti iš arčiau. Per jaunas dar buvo, kad parodytų šunišką aršumą.
Negyvas, šiltas ir garuojantis. Teisingiau, garuotų, jei naktis būtų. Išvilkau skautą iš priedangos ir iškračiau kišenes. Turėjo šiek tiek maisto, kapšą su alibahiškais guartais, kietai prigrūstą dėtuvę strėlių prie diržo, kad galėtų per daug nesijudindamas  užtaisinėti.  Ant nugaros laikė pasikabinęs rapyrą, kurią kruopščiai pakasiau po smėliu. Ginklo man nereikėjo. Labiau domino arbaletas ir strėlės.
Maistą atidaviau šuniui, tada apžiūrėjau smėlėtą nelaimėlio veidą.
Kaip ir tikėjausi, skautas buvo gana jaunas vyrukas. Nuo jo šiek tiek dvokė – visgi dykumoje su maudynėmis gana prastai. Jeigu randama vandens, pirmiau jį naudoja gertuvėms užpildyti. O maudytis... Ech – galima gi metus palaukti ir nesimaudžius.
Skautą užkasiau ne itin kruopščiai – Kandas šiuo klausimu turėjo savo nuomonę ir visą mano triūsą bandė nudirbti atvirkščiai. Ko jam ten reikėjo raustis – velnias žino. Nuviliojau cerberį pasiūlęs skauto maisto likučius.
Pegasas laukė už kopos, nekantriai kapstydamas kanopa žemę. Pritvirtinau arbaletą prie kelionmaišio ir įsiropščiau į balną. Pėdsakus, kurie čia buvo kruopščiai nuvalyti, vėl aptikau už kelių šimtų žingsnių. Apsidairiau, tačiau horizonte neišvydau nė vienos oazės ženklo, kur galėtų būti plėšikų slėptuvė. Niekieno dykuma savo paslaptis saugojo.
Teko sekti pėdsakais, įbedus į juos nosį. Negerai šitaip, žinoma. Sekančio skauto, jeigu tokį paliko, galima juk netyčia ir nepastebėti.

Laimė, netrukus padariau atradimą – plėšikai jojo gana tiesiai, taikydami į tarpą tarp dviejų nužiūrėtų kopų horizonte. Ta proga aš išsukau iš tiesaus kelio ir nujojau į šoną, stengdamasis neišleisti iš akių minėtų kopų, kurios dabar tapo mano kelrodžiu.  Vingiavau sau patyliukais, vengdamas iškilti ant viršūnių, kol galop išgirdau tolimus balsus ir juoką. Saulė rodė, kad aš jau turėjau būti Pjestro mieste. Bet nebuvau. Smalsumas dažnokai pakoreguoja kelionės tikslus ir pabaigas.
Cerberį pririšau virve prie balno, Pegasui liepiau gultis ant smėlio ir apsimesti negyvu. Kad netyčia jo šuo nenuvestų kur nereikia. Mano žirgas buvo pakankamai protingas – dresiruotas Žaliojo Kalnyno karališkose arklidėse. Gulės tol, kol liepsiu stotis. Dėl visa ko apdengiau jį atsargine antklode, kad neperkaistų.
- Imsi loti – vakarienę pamiršk, - prigąsdinau Kandą.
Taip ir palikau abu draugauti.

Traukdamas į balsų pusę užtaisiau arbaletą, pasitikrinau kišenes ir neužsegtas užsisegiau. Dar žvilgtelėjau į batraiščius. Negerai, žinoma, artinantis prie priešo į batus žiūrėti, bet jeigu netyčia atsirištų ne vietoje – laiko gaišimas pakenktų labiau.
Minėtos dvi kopos netrukus uždengė visą horizontą, išaugdamos iki nemenkų kalvų. Ant dešiniosios sėdėjo žvalgas ir linksmai vakarieniavo, stebėdamas ne išorę, o stovyklos vidų. Tikriausiai ten  labai smagūs dalykai vyko, kad užmiršo savo pareigas. Tuo geriau man. Prisėlinti prie jo ir bakstelėti peiliu nepasirodė labai sunku. Net neriktelėjo – iš netikėtumo paspringo maistu, taip ir pasiliko.  O aš užėmiau jo vietą, kad kas nors nepastebėtų sargybinio dingimo. Dairydamasis vilkau nuo lavono juodą apsiaustą ir mintyse keikiausi, kad tvirtai susiraišiojęs. Mano pilki marškiniai šioje kompanijoje visai nepritiko. Iš toliau, juolab žiūrint į saulės pusę, galbūt ir atrodžiau pakankamai juodas, tačiau imtų artintis – ir aš išsidavęs...
Galop nuspyriau nurengtą kūną nuo kopos ir apsigobiau jo apsiaustu. Pakėliau nuo smėlio platų indą su kruopomis ir mėsos gabalais, įsimečiau burnon porą kąsnių ir pasišokinėdamas ėmiau leistis į stovyklą.

Jokios oazės, jokio atviro vandens telkinio. Stovyklos čia buvimo priežastis – oda dengtas šulinys ir puiki priedanga iš visų pusių. Žinoma, tai labai laikina – pakils stiprus vėjas ir kopos iškeliaus į kitas vietas, prarasdamos savo formą. Tada greičiausiai ir gauja pajudės – naujos vietos ieškotis. Bet tai greičiausiai bus ne šįvakar.
Jų žirgai stovėjo netoliese, prie vežimų su šienu. Nebuvo jokio aptvaro, jokių virvių. Greičiausiai išmokyti, kaip ir maniškis. Net vogti juos neapsimoka – dar nepripažins, apkandžios ar suspardys... Velniai juos rovė, man ir nereikia...
Palapines jie pasistatė be jokios regimos tvarkos, tik viso balagano centre pūpsojo viena didžiulė, sudaryta iš kelių dalių. Šalia jos mačiau ir šulinį. Netoliese kūrenosi ugnelė, kažkas kepė mėsą.
Ir nė vienos moters. Dabar aišku, kam jiems šviežiena. Kai vyrai labai ilgai išsėdi dykumose be moterų, jie greičiausiai darosi pavojingi vienas kitam, kaip tie liokajai Pjestro Alibaho rūmuose, kur karalienę aptarnauja. Anie irgi pavojingi vyriškai giminei. Tokius tyčia ten parenka, kad karalienės patyliukais neištratintų. Karalius baisiai pavydus, nors jau neprimato, neprigirdi ir vos bepaeina. Lovos reikalai jo net greičiausiai nebedomina, o va karalienės neliečiamybė – labai. Keistuolis kažkoks. Tris dukras turi, dar penkiolika ar šešiolika benkartų jo sūnumis skelbiasi, nors niekas jų oficialiai nepripažįsta. Na, pakvailiojo karalius jaunystėje...
Tikriausiai dėl to tiek ilgai mirti ir neprisiruošia, kad šalies dukros ir būsimi žentai neišdraskytų skutais.

Bet kurgi jie laiko pagrobtas moteris?
Nusprendžiau pirmiausiai patikrinti tas vietas, iš kur daugiausiai triukšmo sklido. Bene prievartauti, žvėrys, pradėjo?..
Visgi apsirikau – didžiausias triukšmas sklido iš palapinės, kur smėlyje baseinas buvo iškastas.  Tuzinas nuogų vyrų bandė išsimaudyti, keikdamiesi vienas ant kito ir stumdydamiesi. Greičiausiai ruošėsi linksmai naktelei.
Man šitas jų užsiėmimas patiko – jeigu ir sukelsiu triukšmą, dalis galvažudžių lakstys be kelnių ir mažai kuo prisidės prie manęs žudymo. Dėl visa ko pažiūrėjau, kaipgi sutvirtinta šita palapinė. Dar nušvilpiau nuo suolo kažkieno diržą su svaidomais peiliais. Vos spėjau juos paslėpti po apsiaustu – pro mane į maudynes sulindo dar keli nuogaliai.
Ką gi, čia viskas aišku. Reikia patikrinti ten, kur šiek tiek mažiau triukšmauja.
Braudamasis pro palapines į kelias dirstelėjau, lyg netyčia suklydęs. Vienoje miegojo alumi prasmirdęs galvažudys, penkios stovėjo tuščios, septintoje buvo įtaisyta maisto saugykla. Ten palikau savo tuščią lėkštę ir išėjau su maišeliu džiovintų abrikosų.
- Ei, tu! – riktelėjo kažkas už nugaros. Atsisukau ir išvydau barzdotą šunsnukį, varstantį mane labai nemaloniu žvilgsniu.
- Nu?
- Prieik arčiau, ką ten paėmei iš palapinės?
- Abrikosai, regis... – aš žengiau artyn, šiek tiek nunarindamas galvą.
- Šiknon tau abrikosai!  Dar vieną prarysi, sodinsiu ant mieto pusei nakties ir liksi be mergos! Nešk atgal!
- Ot velnias, - keiktelėjau. – Ir vėl be mergos!
- Ką pasakei?
- Nieko... Jau nešu.
Aš vėl įlindau į maisto saugyklą, tačiau sargybinis atsekė čionai man iš paskos, įtariai tikrindamas, ar nebandau nutverti ko nors iš atsargų vėl.
- Iš kur čia šita lėkštė? – pastebėjo,  - ėdei viduje, kumelio vaike? Viskas, kuolas tau visai nakčiai!..
Jis vienu mostu išskleidė savo rimbą, ketindamas juo mane pagąsdinti. Atverčiau vieną skverną, sugriebiau svaidomą peilį ir atsisukdamas paleidau jį galvažudžiui į gerklę. Kita ranka pastvėręs antrą, suvariau šį šiek tiek žemiau – į krūtinę.
Plėšikas išmetė rimbą ir krito pirmiau ant kelių, tada ant pilvo. Neišleido nė vieno nereikalingo garso, nes nebeturėjo kuo.
Kur dabar šitą pakasti? Jeigu man ir toliau taip seksis, tuoj kas antroj palapinėj turėsiu po lavoną. Pabandžiau nugrūsti už maisto dėžių, tačiau buvo toks nusipenėjęs, kad nesugebėjau perkelti. Greičiausiai maisto saugyklą jis prižiūrėjo nuolat, kad tiek pasunkėjo.
Kai man pasidarė labai karšta, nusprendžiau liautis kvailioti ir imti rausti duobę. Visgi po kojomis buvo smėlis.
Daubą išrausiau nesunkiai, įridenau į ją storulį ir sugrąžinau iškastą smėlį į vietą.  Tą, kur liko, paskleidžiau kuo lygiau po visą palapinę.
Grindys pakilo beveik per pusę pėdos. Atrodė, kad dėžės gerokai nugrimzdo.

Saulė jau pasislėpė už kalvos, visa stovykla paskendo šešėlyje, o aš dar neradau to, ko ieškojau. Būrį plikšių pakeitė kitas būrys plikšių, tačiau pirmieji dar nesiskubino pas belaisves. Ne, jie sugalvojo pasisėdėti prie laužo ir paskanauti šviežiai iškeptos mėsos. Keista...
Prisiartinau prie centrinės palapinės ir įlindau vidun. Kaip ir kiekvienas didelis daiktas, viduje ji buvo padalinta į kelis skyrius. Tame, į kurį patekau, sėdėjo sargyba ir dabar varstė mane įtariais žvilgsniais. Jų buvo keturi.
- Ko nori? – paklausė pirmas iš keturių.
- Bene panižo kelnėse, kad net lendi be leidimo? – pasišaipė antrasis.
- Jam nepanižo, jis šiandien vadu pasijuto, - bandė pajuokauti ketvirtasis, tačiau niekas nesijuokė.
- Pirmiau tau nusiprausti reikėtų, nuo smirdinčio jos gali pabėgti, - labai rimtai pastebėjo trečiasis ir jo bendrai sukrizeno. Aš irgi nusišypsojau.
- Be to, - pridūrė trečiasis, kuris juokauti nė neketino, - vadas šiandien nusprendė savo pirmenybę atidėti iki vidurnakčio. Taip kad teks pakentėti.
Ak štai kas! Regis, aš ne tik nepavėlavau, bet man netgi siūloma pasinaudoti proga, kaip ir visiems kitiems.
- Ačiū, vyrai, - padėkojau, - bet aš moterų iš dvidešimt penktų rankų nebeimu. Nebent pačios ant kaklo lipa.
- Šitą irgi galima sutvarkyti, - kikeno sargybiniai, - nusmailinto kuolo pagalba. Tada tik laikykis, kaip ant kaklo lipa... Ei, ką čia darai?!..
Klausimas buvo skirtas man, kadangi iš po apsiausto išsitraukiau du daiktus – savo peilį dešinėje rankoje  ir vieną iš svaidomųjų kairėje. Apsisukau vilkeliu, atstačiau dešinę koją į priekį pritūpdamas ir grįžtamuoju judesiu pribaigiau ketvirtą, kuris buvo tiek vikrus, kad suspėjo per pėdą kilstelėti savo kardą.

Šiek tiek luktelėjau klausydamasis. Palapinės viduje buvo tylu, už sienelės girdėjau prie laužo murmančius vyrus nuogais užpakaliais. Regis, jiems sargybinio trumpas šūksnis įspūdžio nepadarė.
Praskleidžiau sekančią uždangą ir atsargiai įvinguriavau, saugodamasis pasalūno iškeltu kardu. Tokio čia nebuvo – tik plati lova su daugybe pagalvių ir stiklo žibintas. Lova, aišku, būčiau susiviliojęs, tačiau kiek kitomis sąlygomis. Dabar teko apsimesti, kad esu jai visai abejingas ir praeiti pro šalį...
Kitame skyriuje stovėjo nedidelis altorius su statulėle, vaizduojančia kažkokį diedą, prikaltą prie kryžiaus.  Kryžius man buvo gana gerai pažįstamas simbolis – velniai nuo šito sproginėjo per penkias pėdas. O va diedo dar nebuvau matęs. Greičiausiai gana neseniai prikalė...
Besimeldžiančių moterų čia nebuvo, tad patraukiau į sekančią patalpą. Joje irgi buvo tuščia, tačiau čia jau girdėjau kažkokį keistą inkštimą, sklindantį iš už užuolaidos. Praskleidžiau ją ir užsimojau peiliu.
Didelės akys išsprogo dar labiau, išvydusios mano agresyvią pozą. Belaisvė buvo pririšta prie stulpo, įvaryto giliai į smėlį. Jos burna, užkišta nešvariu kamšalu ir skleidė tuos neaiškius balsus – ji taip bandė susikalbėti su savo likimo drauge, kuri, regis, surišta stovėjo jai už nugaros.