Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Medis buvo tiek išdžiūvęs, kad galėjai jį skaldyti ranka ir čia pat žiebti ugnį be skeltuvo. Dykumose skeltuvas nėra būtinas. Pakanka žiupsnio smėlio ir trupučio kantrybės. Ugnelė tuoj suplazdena, nušviečia viską aplinkui ir imate džiaugtis, kad jau nėra taip vėsu, kaip gali būti naktį.
Aš bent jau džiaugiausi. Mano kelionės antroji diena praėjo be jokių žymesnių nuotykių. Niekieno dykuma vis dar buvo nesvetinga, tačiau šį kartą bent vandens turėjau pakankamai, kišenėje skambėjo padori pinigų suma, o šalia išsižiojęs knarkė šuo – saugumo ir ramybės garantas.
Dėl saugumo aš neabejojau, o va dėl ramybės – dėl jos nebuvau toks tikras.
Visai neseniai iš Žaliojo Kalnyno išvarė didelę bandą plikšių nusikaltėlių, kurie nenorėjo savo gyvenimo aukoti rūdos kasyklose. Tie šmikiai dabar bastėsi toje pačioje dykumoje, kurioje buvau ir aš. Skirtumas tarp mūsų buvo  toks, kad jie turėjo tik peilius, o aš – šunį, arklį ir laišką, kurį privalėjau įteikti Pjestro Alibaho princams. Tiesa, dar buvau sotus,  ginkluotas iki dantų ir mirtinai pavojingas.
Jie buvo alkani, ginkluoti peiliais ir mirtinai klastingi. Praktiškai lygiosios. Ir visgi aš nenorėjau sutikti nė vieno iš jų. Niekieno dykumoje geriau apsieiti be kompanijos, nebent tai  būtų graži moteris.
Tarp išvarytųjų gražių moterų nebuvo.  O visgi labai liūdna. Nors kas čia žino – galbūt graži moteris netyčia pasirodytų beesanti pavojingesnė už juos visus kartu sudėjus.

Susisupau į savo atsarginį apsiaustą, ginklus pasidėjau tiesiai prieš save ir užsnūdau neramiu laukiniu miegu, koks įmanomas tik nelabai palankiomis sąlygomis. Ugnelė šildė ir šiek tiek apšvietė smėlio daubą, kurioje įsikūriau.
Greičiausiai porą valandėlių pasisekė taip išbūti. Vėliau ėmiau busti nuo neramaus Kando urzgimo ir žirgo prunkštimo.  Šuo vis dar miegojo.
Kad šuo urzgia – anokia čia naujiena. Prisisapnuoja jam, tai ne tik urgzti pradeda, bet ir letenomis orą maišyti. Bet kad žirgas prunkščia – ženklas negeras. Šie beveik nesapnuoja. O jeigu ir susapnuoja, tą galima suprasti tik iš galvos kinkavimo.
Regis, prunkštelėjo tik vieną kartą...
Pažvelgiau į savo ginklus. Kardas makštyse paskutinį kartą užvakar galąstas. Daiktas mirtinas, bet truputį lėtas. Peilis iš Severijos – jau geriau. Pusantros pėdos ilgio ašmenys ir laiko nugludinta rankena – štai kur mirties šokio įnagis. Ir tas trečias, kurį slepiu drobėje. Šitas dykumose bevertis. Nes aplinkui daiktų nėra, į kuriuos galėtų parodyti, jeigu velnias iš smėlio galvą iškištų. Aštrus daiktas, magiškai sutvertas. Deja, ne laikas jam.
Piršto galiuku prisitraukiau severišką peiliuką. Bato nosimi bakstelėjau šuniui. Šis knarktelėjo paskutinį kartą ir pramerkė akių porą. Po to dar vieną porą. Ir dar...
Pamiršau pasakyti – mano Kandas trigalvis. Ne šiaip šuo - cerberis iš pragaro. Nors kol kas nauda iš jo – kaip iš paprasto šuns.
Arklys pastatė ausis ir vėl trumpai prunkštelėjo, pažvelgdamas į mano pusę. Cerberis irgi prunkštelėjo kažką užuodęs. Visos šešios akys nukrypo į mane, lyg čia aš būčiau pašalinis, pats kalčiausias. Ir dar suurzgė, bjaurybė...
O jau kitą akimirką kažkas kad stryktelėjo iš už kopos, man už nugaros, kad suklykė nesavu balsu – vos suspėjau peiliu užsimoti. Bet neprireikė – padaras nulėkė tolyn, bliaudamas lyg skerdžiamas. Ant smėlio liko gulėti pamestas peilis, kokius kaliniams dalinome.
- Šaunuolis, - pasakiau Kandui, - ir toliau taip daryk.
Šis trumpai sulojo, žvalgydamasis rėksnio tamsoje, tačiau tolyn nuo laužo nebėgo.  Jau suprato, kad nieko nepeš. Šitie kaliniai laukinėmis sąlygomis išmoko neįtikėtinai greitai bėgioti per smėlį. Tik švyst – ir jau nė padujų nėra. Vakar susidūriau su porele. Šiandien, iki sutemstant dar keturis pastebėjau. Pirmieji du bandė pulti, bet labai greitai persigalvojo. Ketveriukė pulti nebebandė – tik apsisuko ir nukūrė kažin kur. Regis, jie šiek tiek tarpusavyje bendrauja, keičiasi informacija.  Ir po truputį visi juda Pjestro Alibaho link, nes kelias atgalios jiems uždraustas. Taigi, norom nenorom turiu išbadėjusių ir piktų vyrų kompaniją, kurių nesimato, bet kurie tikrai YRA. Tenka prisipažinti – ši kompanija jau ima kelti nevalingą žiovulį...
- Geras arkliukas, - pagyriau savo Pegasą. – Saugok, aš toliau miegosiu...
- Pr-pr-pr... – atsakė man žirgas ir nunarino galvą. Užmigo akimirksniu, eidamas sargybą.

Iki varganos šviesos rytuose pasirodymo šiek tiek numigau ir aš. Miegojimu tokio užsiėmimo vadinti negalima – išvargina labiau nei mojavimas kirtikliu kasyklose. Atsibundi, o galva taip ir svyruoja į šonus, akys net skorpiono uodegos neįžiūri.  Užkandau iš sausų atsargų, užgėriau iš gertuvės ir pabalnojau Pegasą, kuris, iš pradžių demonstravęs aršumą ir nesibaigiančią energiją, dabar gi miegojo tol, kol kulnimis neparaginau judėti pirmyn.

Jojau toliau. Mano kukliais paskaičiavimais, iki Alibaho dykumų miesto buvo likęs geras pusdienis jojimo, nebent kas koją pakištų.
Žinoma, dykuma buvo gana pavojinga. Ir tai ne maitvanagiai su skorpionais bei gyvatėmis – visus natūralius pavojus linkęs aplenkti žmogus, jeigu tik jis tam tikrą laiką nevalgęs, ginkluotas ir turi gausią kompaniją.
Plėšikų šioje dykumoje buvo mažiau nei, tarkime, Zorhunų dykynėse, tačiau ir tų kelių gaujų užteko, kad sklistų negeros kalbos. Dažni riterių reidai į šias vietas baigdavosi išsekimu ir visokiomis odos ligomis, kurias sukeldavo už šarvų patekęs ir ilgokai palaikytas smėlis.
Plėšikai šarvų nenešiojo. Ir kam? Blizga prieš saulę, iš už kelių mylių tokį didvyrį galima pastebėti ir dar krūva laiko liks antpuoliui ar atsitraukimo planui sugalvoti. Štai todėl riteriai kąsdavo musę, o plėšikai ir toliau sau gyveno. Puldinėjo dažniausiai iš anksto nužiūrėtas vilkstines.
Jeigu kada apsilankysite Alibahe, atkreipkite dėmesį – prie arklidžių dažnokai sukiojasi nusmurgę paaugliai, kurie ten nieko gero nedaro. Jie tik stebi viską ir dedasi galvon kiekvieną smulkmeną – kiek tu davei už arklio pašarą, kokie tavo batai, ar labai ginklas blizga (jeigu matosi) ir kiek ten tavęs yra. Atmintis šių nusmurgėlių taip ištreniruota, kad jie kelias savaites atsimena daugybę žmonių, jų pasakytus žodžius ir parodytus daiktus... Vėliau jie gauna kelis guartus  už šią informaciją, o ją perka ne kas kitas, tik plėšikai. Na, dar mokesčių mokėtojams retsykiais prisireikia smulkmenų, bet čia retas atvejis.
Taigi, plėšikai...
Tas žvalgas, kuris renka informaciją mieste, vėliau prisideda prie kurio nors karavano ir taip be įtarimo pradingsta  į dykumą. Manote, jam negalima ten išeiti be karavano?
Galima, kodėl gi ne... Tačiau toks greitai sukeltų įtarimą, o kai jau alibahiečiai ima įtarinėti, teismo ar apkaltos jie tikrai nelaukia. Brūkšt peiliuku – ir tyliai ramiai paslepia. Ir jeigu po to užpuolimai neaprimsta, jie piktai sumurma: „rachum! “. Tai reiškia „apsirikau“, bet šis žodis labiau vartojamas kaip keiksmažodis. Alibahiečiai nemėgsta pripažinti savo klaidų.

Maždaug  po pusvalandžio klampojimo horizonte išvydau kažkokį tašką smėlynuose. Tai negalėjo būti karavanas – pernelyg blankus pasirodė taškas. Ir ne vienišas keleivis – per ryškus. Nusprendžiau, kad greičiausiai bus trys ar keturi žygeiviai, jojantys gana išsibarsčiusiu būreliu. Jie painiojosi mano kelyje, tad reikėjo nuspręsti – joti tiesiai ir pasisveikinti, ar vis dėl to padaryti lankstą?
Kadangi lankstus dažniausiai daro arba žmonės su nešvaria sąžine, arba labai bailūs, mano svarstymas ilgai netruko. Be to, tingėjau jodinėti ratais, kai iki miesto liko visai nedaug. Jeigu tai galvų medžiotojai, vienišo keleivio be pagrįstų įtarinėjimų jie greičiausiai nedauš, antraip žlugtų visa prekybos su dykumų miestu sistema. Politika net ir dykumoje turi savo galią. Tačiau patikrinti mane jie vis dėl to užsimanys...
Aš jojau, o taškas net nemanė judėti iš vietos. Pradėjau pamažu keisti nuomonę dėl trijų galvų medžiotojų. Juolab kad artėdamas įžiūrėjau šiek tiek daugiau – kelis kažkokius didelius daiktus, smygsančius mėlyje. Jau labiau panašėjo į kažkokių transporto priemonių liekanas, palaidotas po pavykusio antpuolio. Kažkas ten judėjo, kirbėjo, dirbdamas savo darbą.
- Pirmyn! – paraginau Pegasą.  Šis žvingtelėjo nustebęs ir pasileido šuoliais. Kandas, nesitikėjęs tokio neplanuoto kelionės spartinimo, trumpam atsiliko, tačiau netrukus jau vijosi, iškišęs visus tris liežuvius.
Jeigu ten užpuolimas, tuomet dar nevėlu išgelbėti vieną gyvybę. Jeigu įklimpo – visada pravarti dar viena ranka. Be to, taip susirandama draugų, kurie vėliau gali patarti ar net padėti. Nors paprastai tokiais momentais apie naudą negalvojama. Savanaudiškos mintys ateina po to...
Dulkėdamas žemyn nuo dar vienos kopos aiškiai išvydau – sulaužyti vežimai, išbarstytos dėžės, smėlis sukruvintas ne vienoje vietoje. Lavonai greičiausiai jau užkasti, vyksta kažkas panašaus į grobio dalybas.
O štai jie ir mane pastebėjo – nuskardėjo riksmai. Traukiamos ietys, ruošiami peiliai, aš jau varstomas kupinais baimės žvilgsniais. Jeigu labai išsigąs – gali užpulti ir nekviečiami. Todėl staigių judesių geriau nedaryti, pasilaikyti juos po to, kai pavyks apstulbinti netikėtu išpuoliu...

Nustebęs sustabdžiau Pegasą per trisdešimt žingsnių nuo įvykio vietos.
Jie buvo visai ne plėšikai! Nebent visi plėšikai ėmė rengtis kaip išvarytieji kaliniai. Šitie tik surado svetimų užpultą karavaną ir lyg kokie pesliai dorojo liekanas, susirinkę niekam nereikalingas išžudytos apsaugos ietis. Dabar jie laikė ietis prieš save, bandydami prisiminti savo niūrią praeitį, kai kažkada turėjo patirties kautis.
- Kandai, paimk juos!
Cerberis pabruko uodegą,  gailiai cyptelėjo ir pasislėpė už Pegaso.  Regis, mano šuo buvo realistas.
- Velniai tave rautų, šuneli...
Aš iššokau iš balno ir išsitraukiau kardą.
- Klausykit, vyrai, - šūktelėjau, - visai nenoriu jūsų skriausti. Jeigu pulsite – tada jau nieko nepažadu. Tai kaip?
Jie susižvalgė. Buvo šešiese. Vienam per smakrą varvėjo vanduo, kurį ką tik gėrė iš surastos gertuvės.
- Mes šito neužpuolėm, kareivėli, - meiliai pasakė pirmasis, kuris daugiausiai drąsos turėjo. – Mes tik šiaip... pro šalį ėjom, pamatėm... Juk nedraudžiama pamestus daiktus rinkti, argi yr kitaip?
- Pats žinau, kad nepuolėt, - atkirtau, - su tokia ginkluote ir nebūtų pavykę. Man tik įdomu, ar neliko gyvų, kuriuos galėjote skriausti?
- Nu ne, nė vieno gyvo, pats pažiūrėk tamista...
Jis atsitraukė, vis dar nenuleisdamas ieties. Aš demonstratyviai įkišau kardą atgal į makštis ir praėjau pro jų ietis, išties ketindamas viską apžiūrėti.
- Seniai jūs čia?
- Gal dvi valandos, tamista, o gal pusantros. Sunku pasakyti. O aš visgi pažįstu kareivėlį, tamista kažkur  man matytas!..
- Gal tu gali ne taip pagarbiai? – trūko man kantrybė, - joks aš „tamista“ ar kareivėlis. Mano vardas Edvardas. O jeigu jūs jau čia, tai pasakokit, ką matėt.  Juk matėt užpuolimą, ar ne? Kraujas ant smėlio dar neužpustytas ir nesudžiūvęs, gerbiamieji. Man būtų įdomu sužinoti, kas čia ką žudė. Jeigu gražiai papasakosit, duosiu pavalgyti. Matau, kad alkani kaip velniai.
Stebuklas, ką gali padaryti keli žodžiai apie maistą. Jų ietys kaipmat nusviro, aš pavirtau geriausiu draugu ir išgelbėtoju. Vyrai kaipmat nusišypsojo, atsitiesė, dykumos karštis slėgė daug mažiau. Jie pradėjo vienas per kitą pasakoti, kaip stebėjo gausiai saugomų vežimų antpuolį.
Plėšikai atjojo iš vakarų. Jų buvo gal penkiasdešimt, visi pasibalnoję geriausius žirgus, susisupę į tamsius apsiaustus ir su ilgomis rapyromis rankose. Vilkstinės apsauga susibūrė į tą pusę ginti to, ką privalėjo apginti. Trys puolė bėgti iš baimės, tačiau juos pavijo ir pakasė. Kitus irgi išžudė. Trumpoje kovoje krito ir du plėšikai – stebėtinai menkas nuostolis, kai susitinka dvidešimt sargybinių ir penkiasdešimt užpuolikų.
- Tai sargyba neturėjo nė vieno arbaleto? – pertraukiau pasakojimą.
- Tas ir yra, kad neturėjo! Visi kirviais mojavo, lyg ne muštųsi, o malkas skaldytų.
- Kas šiame važiavo? – parodžiau į kelioninio vežimo liekanas.
- Keturios moterys, tamis... ee... Edvardai. Tik keturios moterys. Dvi padūrė, kitas dvi išjodino su savimi. Labai linksmi buvo.
- Nujojo į vakarus?
- Tataigis, kurgi jiems daugiau jot?..
- Aišku, - aš patraukiau prie Pegaso krapštyti iš kelionmaišio žadėto atlygio. Ištraukiau du maišelius sausainių ir vieną gertuvę vandens.
– Traukite tiesiai į Pjestro miestą, šias ietis geriau išmeskite, - patariau. -  Jeigu prie miesto sienos jas pažins, jums galas. Geriau ir peilius išmeskite. Sakykite, kad išlikote po karavano užpuolimo. Galite papasakoti apie savo penkiasdešimt plėšikų, nujojusių į vakarus. Keliauti liko visai netoli, gal septynios valandos pėsčiomis.
- Ačiū, tamista! – apsidžiaugė penkeriukė.
Jie kaipmat numetė ietis ir susėdo pavalgyti. Aš įsiritau į balną ir paraginau Pegasą joti į šoną, ant kalvos.
Cerberis suvizgino uodegą atsisveikindamas ir nulėkė pats pirmas.

Iš tiesų, čia dar neišsitrynė pėdsakų virtinė, vedusių į vakarus. Būrys gal ir buvo gausus, tačiau, kai žirgai ima joti vienas paskui kitą, tampa labai sunku nustatyti teisingą žmonių skaičių. Todėl mastoma taip: jeigu pėdsakai nedingsta ilgiau kaip pusvalandį – žmonių virš dešimties. Jeigu valandą – virš trisdešimties. O jeigu pėdsakai lieka ir po valandos, tuomet geriau grįžti ir pasiieškoti armijos.

Visgi armijos aš neturėjau, o traukiau į vakarus. Niekas negelbsti pagrobtų žmonių pats vienas. Kai kas nors išjoja kariauti be kompanijos, paprastai sakoma, kad jis išsikraustė iš proto ir didvyriu tokiam tapti nelemta. Dėl vienos priežasties – jeigu didvyris vienas ir padarytų ką nors didvyriško, niekas juo nepatikėtų. Tam reikia šalia turėti bardą ir bent du draugus, iš kurių vienas būtų girtuoklis. Girtuokliais ir bardais visi tiki. O dar geriau patiki penkiais bardais ir penkiais girtuokliais. Štai kodėl tikrų didvyrių kompanijos tokios gausios – kad niekam nekiltų abejonių.
Tuo tarpu velnių medžiotojus visada lydi tyla ir pagarbi baimė. Ne, mes ne didvyriai.
Mes idiotai, kurie grįžo iš ten, kur joks sveiko proto žmogus neturėjo šansų grįžti. Kaip – čia jau proga pasireikšti piktiems liežuviams. Bardams iš tokių istorijų net dainos neišeitų...
2007-10-28 23:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-01 09:55
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-27 17:17
Negimes
jej smagu jog tesiamas velniu medziotojas....:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-11-02 07:37
Vilktakis
Prašau, nevadink pusantros pėdos ašmenu peiliu, neskamba.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-29 19:21
Jugo_Džiova
Per dykumas naktimis keliaujama, naktimis. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą