Žydrojo slėnio istorijos - 6

(tęsinys)


Fidros paviršius buvo padengtas smulkiu violetiniu smėliu. Planetoje tvyrojo prieblanda, buvo jau pavakarė. Šen bei ten augo įvairūs medžiai ir krūmai. Stambesnių padarų nesimatė, tačiau pro šalį vis prašokuodavo būreliai mažučių padarėlių su straubliukais nosies vietoje. Tarpusavyje jie tyliai kvykavo, bet į skifus dėmesio nekreipė.

- Aš noriu valgyti, - sumurmėjo Borkas. - Aš noriu valgyti, - garsiau pakartojo jis. Mju atsisuko, ir Borkas nutaisė maldaujantį snukutį, negalintį nesukelti gailesčio.

- Na gerai, - tarė Mju ir sustojo. - Manau, kol neradome tų skanių vaisių, neprisimenu pavadinimo, galėtume pažiūrėti, ką gero mums kelionei įdėjo mama.

Visi kaip mat pasijuto išalkę. Borkas iš kuprinės išsitraukė saują medmedžio uogų ir godžiai prarijo. Mju atsivertė knygą apie valgomus Ūkanotosios galaktikos vaisius. Įnirtingai ją pavarčius, ji surado reikalingą puslapį.

- Štai, - triumfuodama pareiškė mažoji skifė. - Štai tie skanūs Fidros vaisiai, ir jie vadinasi par-sarės. Par-sarės, - pakartojo ji žinovės tonu ir, linktelėjus galvą, parodė draugams iliustraciją, vaizduojančią pailgus geltonus vaisius su raudonomis dėmelėmis.

- Par-sarės, - pakartojo Dru ir paėmė iš Mju letenų knygą. - Tikiuosi šiandien jų paragauti.

Staiga netoliese kažkas kostelėjo, ir priešais skifus išdygo nematytas sutvėrimas. Jis buvo perpus už juos aukštesnis, gauruotas, su ilga uodega.

- Sveiki, - linksmai tarė padaras ir pamojavo letena.

- Hoj, - atsargiai pasisveikino skifai, smalsiai jį apžiūrinėdami.

- Ar tik čia ne Sibijos gyventojai skifai? - smagiai paklausė padaras, sėsdamasis šalia .- Esu šiek tiek pažįstamas su jūsų gimine, nes mėgstu keliauti. Neseniai lankiausi jūsų planetoje. O ten kvepia, - pridūrė jis ir draugiškai mirktelėjo.

- Taip, mes skifai iš Sibijos, - atsakė Vibas. - O kas tu?

- Aš vietinis, - nerūpestingai paaiškino padaras. - Esu iš tribų giminės, o mano vardas Ojo.

- Ojo? - perklausė Vibas. - Malonu susipažinti. Aš Vibas, o štai čia mano draugai Mju, Dru ir Borkas, ir mano jaunėlė sesuo Ula.

- Tai tu mėgsti keliauti? - nedrąsiai pasiteiravo Mju.

- Žinoma, - atsakė Ojo. - Retai užsibūnu namie ilgiau kaip savaitę. Dabar kaip tik rengiuosi naujai kelionei. Ruošiuosi aplankyti Tetrono planetą. Girdėjau, ten labai gražūs saulėlydžiai.

- Saulėlydžiai… - svajingai pakartojo Mju. - Man patinka saulėlydžiai.

- O kas dar tau patinka?

- Man patinka… patinka saldumynai, - nedrąsiai atsakė mažoji skifė, ir visi nusijuokė.

- Tikrai? - linksmai paklausė Ojo. - Tai tau turėtų patikti mūsų planetos pasididžiavimas – saldžiosios par-sarės.

- Taip, taip, par-sarės! - skubiai pritarė Mju. - Girdėjau, kad jos labai skanios ir auga tik jūsų planetoje.

- Taip, tiesa, - išdidžiai atsakė tribas, - bet tai ne vienintelis Fidros pasididžiavimas. Ar esate girdėję apie mūsų ugnikalnį?

- Ugnikalnį? Ne… Papasakok apie jį daugiau! - paprašė Mju.

- Ką čia pasakosi. Jūs turėtumėte jį pamatyti savo akimis. Galėsiu pabūti jūsų vedliu, - pridūrė Ojo.

- Puiku! - šūktelėjo Mju ir pažvelgė į jį susižavėjus. Mažoji skifė netvėrė smalsumu. Ji atsisuko į savo draugus:

- Na kaip, eime apžiūrėti ugnikalnio?

Visi entuziastingai sutiko ir susiruošė keliauti toliau. Ojo ėjo priekyje, šalia žingsniavo Mju, kuriai naujasis pažįstamas pasakojo apie savo keliones po Ūkanotąją galaktiką. Už jų ėjo Dru su Vibu, kuo ypač patenkinta buvo Dru; ji nenuilsdama tarškėjo, vis pešteldama Vibą už letenos, kai šis užsimiršęs nusisukdavo ir nebesiklausydavo. Jiems iš paskos smagiai žingsniavo Ula, dairydamasi aplinkui į neįprastą kraštovaizdį, kuriame dominavo violetinė spalva. Paskutinis vilkosi Borkas, tyliai bambėdamas, kad pavargo.

- O kur kiti tribai? - pasiteiravo Mju savo pakeleivio. - Iki šiol nesutikome nė vieno.

- Nieko nuostabaus, - atsakė Ojo. - Matai, mano giminaičiai labai tingūs, jie retai vaikštinėja po planetą be ypatingo reikalo. Po žeme pilna urvų, kuriuose jie ir gyvena.

- Tai bent… - Mju buvo sužavėta, ją viskas domino. - O kas dar gyvena jūsų planetoje?

- O ar nepastebėjai smulkučių skibų su straubliukais, kurie vis prabėga pro šalį? Deja, su jais nepabendrausi, jie visiems abejingi.

- Aišku…

- Esama ir daugiau įvairios smulkmės, bet į ją net neverta kreipti dėmesio. Matai, mūsų planetoje nuobodoka, todėl aš ir pamėgau keliones. Jūsų planetoje linksmiau, - pridūrė jis. - Skifai šaunūs ir draugiški. Tačiau pas jus nėra par-sarių! - Ojo nusijuokė ir parodė į netoliese augantį vešlų krūmą, aplipusį geltonais taškuotais vaisiais.

- Par-sarės! - sušuko Mju ir pribėgo prie krūmo. Ji pamojo kitiems skifams, kurie irgi prisijungė, ir visi penki puolė skinti ir valgyti saldžius par-sarių vaisius. Par-sarės iš tiesų pasirodė labai gardžios. Mažyliai prisivalgė jų kiek lenda, ir dar priskynė pilną maišą tėvams lauktuvių. Ojo stebėjo juos iš šono skaniai juokdamasis.

- Na ir rajūs tie skifai, - linksmai kartojo jis,- baisūs smaguriai. Jiems neužtenka savos planetos vaisių, tai dar ir kitus apvalgo…





(bus daugiau)