periodas dvidešimt

Nuo mano lango lyg tavo durų tūkstantis varstų. Vaiduoklių žingsniai, užburtas rūkas, šešėlių aidas. Iki tavęs nebuvo nieko, gyvenome tuščiai švaistydami laiką, net jei žinojome, kiek nedaug jo duota. Mes sėdėjom, čia, ant suoliuko, kai tu atėjai. Net nežinai, kas buvo prieš tai. Dvidešimt metų. Dvidešimt metų balto sniego, poliarinių naktų, to iki sielos gelmės prasigręžusio mėnulio, užšalusių durų, mirusių vaikų, atšauktų pamokų. Tu nežinai, bet vieną žiemą atbėgo vilkai ir išpjovė visas avis, kurias aukodavome mišioms. Ryte nematėm kraujo, nes rytas neatėjo. Mes puvom gyvi be šviesos, nes galiausiai baigėsi žvakės, o kraujas, įsigėręs į sniegą, neleido atsisipindėti net ir ledinei mėnulio šviesai. Ir nutylėjau, kad po žiemos pavasaris neatėjo. Tai buvo mums skirta bausmė, už paaukotas nekaltas avis, už iš kiaušinio lukštų išvarytus viščiukus, už ne mums skirtą išgertą pieną. Bet tu atėjai. Nežinau, ar liepei saulei ateiti kartu, ar ji, tave taip dievindama, atsekė iš paskos. Iki tavęs buvo užburtas ratas, mes nesistengėme ir dienos virto naktimis, ir suvienodėjo gyvenimai. Sedėdavome po palangėmis, arba ant jų, vaikščiodavome galiniuose kiemuose, arba tiltų atbrailomis užsirišę akis. Ir į upę nukritusieji keldavosi iš numirusiųjų, nes nebuvo kito pasaulio, kaip kad teigė tos kriščioniškos knygos. Siela grįždavo atgal. Taip, mes buvome įstrigę. Laike ir erdvėje.
  Nuo mano lango lyg tavo durų driekiasi kelias. Nebebijau juo eiti, nes tu išgelbėjai nuo vilkų nuo tamsos nuo nieko neveikimo nuo abejingumo nuo žliugsinčio sniego batuose nuo sustingusių kūdikių nuo kastuvo trankymo į amžiną įšalą . Kas tu, iš kur tu? Net ir sniegas nežino. Jis šiuo metu jau gerokai aptirpęs, nes tu ją atsivedei. Tu ją pririšai prie mano kamino, aš nužymėjau šešėlius, kuriuos meta mano šunys, sergintys duris. Tu iškirtai medžius, išgriovei pastatus, išvaikei benamius, padarei, kad žemė nebūtų apvali ir aš galėčiau matyti tavo duris. Prabudusi, arba kai išeinu į lauką parūkyti, arba kai žiūriu pro langą. Tu - dievas tu visiems toks atrodai jie ima iš tavęs interviu rodo per televiziją laukia prie durų. Jie gal ir teisūs - juk atėjai ir saulė su tavim atėjo, tu įprasminai mūsų gyvenimą. Bet mieliau užsidaryčiau tave spintoje, nei žiūrėčiau, kaip kiti plekšnoja per petį, rašo tau kalbas, giria komitetuose. Tu man nepriklausai, o visdėlto nutiesei tą kelią, išvaikei benamius iš rožių krūmų, šitai man daug reiškia, ir mano priekaištai traukiasi pralaimėję.
  Nuo mano lango lyg tavo durų prieblandos kvapas. Kaip nupjauta žolė, kaip varnų lizdas, kaip horizontai. Ir žinai, nepasigendu žiemos, nei nakties. Tu vietoj jų man pastatei kino teatrą. Aš atsisėdu pirmoje eilėje, išperku visus likusius bilietus, guliuosi ant nepatogių kėdžių ir žiūriu filmus, dažniausiai tai tavo sapnai, bet man nesvarbu, aš juos tau išaiškinsiu sekmadienį.

Tu juokies ir išlankstai popierinių gervių pulką.
Savo ilgais snapais jos išlesa benamių akis.