Istorija

Bus šilta, kvepės medumi tavo rankos.
Kartosis keliai, autobusų stotelės.
O aš atsisėdusi pinsiu vainiką.
Tegul vieną naktį užtrokšta Vilnelėj.
Ant tavo palangės pražysiu pavasario mėliu.
Barbensiu į langą šviesa sudaužyto žibinto.
Kai šimtąjį kartą manęs pas save neįleisi,
Suleisiu nagus prakeikdama giminę vyrų.
Nugirdysiu pienu, tarp savo šlaunų užmigdysiu.
Pavargusią aistrą, tegul manyje pasiklysta.
Kiekvienas kaip moka, taip savo istoriją skaito.
Pradėjau nuo galo ir jau per vėlu ištaisyti...