Užburtas kelias

Kelias. Kelias be pradžios ir pabaigos. Visada pilkas ir niūrus, jis gali būti nekenčiamas arba mylimas, bet kiekvieną dieną toks pat kasdieniškas. Tas, kuriuo vaikštom kiekvieną dieną. Netikėk, kad kelias, kurį mes matom, kuriuo važinėja troleibusai, vaikšto tavo viršininkas, o gal priešas, galbūt jis duobėtas, gali būti vos matomas, tai tik priemonė pasiekti tašką „B“ iš taško „A“. Šis kelias užburtas. Jis stebuklingas. Tiesą sakant, visi keliai sudaro vieną – užburtą, vardu GYVENIMAS. Stebuklingas užburtas gyvenimas. Matau, kaip ant šio kelio krenta stebuklas – lapai, lašai, snaigės... Tai krenta mūsų svajonės. Vienus apeinam, kitus tiesiog sumindom, per kitus brendam ir einam toliau, palikdami savo svajones už nugaros, neišpildytas, sumindžiotas arba tiesiog pamirštas. Taip ir lieka sumindžioti kojomis svajonių lapai. Po to pasamdom kiemsargį – mūsų netikėjimą, mokam jam pinigus, kad jis išvalytų mūsų užburtą kelią, pilną galimybių nuo mūsų pačių gražiausių ir nuostabiausių svajonių. Kodėl? Kodėl skiriam tiek energijos ir pastangų, kad mūsų užburtas kelias atrodytų kaip įprastas ir niekuo neišsiskiriantis nuo kitų?

Tikiu savo užburtu keliu, tikiu, kad svajonės išsipildo.

Kiemsargi – tu atleistas.