Ir pasaulio galas

Mes augome dideliame name prie ežero. Aplinkui buvo miškas – daug medžių, tankmė. Iš miško gilumos sklido tamsa ir drėgmė. Ant ežero pakibdavo rūkas. Neretai į jį žiūrint atimdavo žadą. Siauras, piktžolėmis užžėlęs takelis vedė nuo ežero prie namo. Priebutyje stovėjo sena, aptriušusi sofa, kurią kartą atitempė močiutė. Ji buvo smulki, bet stipri moteris. Mėgo pati nudirbti visus darbus. Nei Tedas, nei aš niekuomet su ja nesiginčydavome, nes įsiutusi toji moteris pavirsdavo bauginančiu padaru. Kaktos viduryje tarsi ištisas kalnagūbris iššokdavo pulsuojanti gysla. Žiūrint į ją imdavo svaigti galva. O balsas tapdavo panašus į spąstuose sučiuptos pelės cypimą.
Tais retais kartais, kai močiutei užeidavo silpnumo valandėlė, ji maišu sudribdavo ant sofos ir imdavo kalbėti keistus dalykus. Būdami vaikais, mudu su Tedu tikėjome, jog tomis valandėlėmis ji pranašaudavo ateitį. Vėliau, kai išmokome klausytis, supratome, kad senoji moteris švokščiančiu, sunkiai suvokiamu balsu veblendavo apie praeitį.
Kartą, visgi, ji išties nusakė ateitį. Be abejo, kaip visuomet vartodama būtąjį laiką. Močiutė kriokė:
JIS SUSMUKO KRAUJUOSE, O VAIKAI, KURIE STOVĖJO APLINKUI, PASIŠLYKŠTĖJĘ ATŠLIJO.
Mudu su Tedu nė neįtarėme, kad šįsyk močiutė padarė tokį sau nebūdingą dalyką ir išpranašavo ateitį. Abu susirietėme prie jos kojų (sofa buvo siaura, užtat ilga) ir tyliai kikenome sukišę nosis. Tokiais momentais mudu su Tedu nežiūrėdavome į močiutę rimtai.
O kai misteris velvetiniu švarku atėjo prie namo, turiu prisipažinti akimirkai mane buvo apėmusi bloga nuojauta. Paskui mostelėjau ir ji išsisklaidė sykiu su cigaretės dūmais.
AR GALIU KUO PADĖTI? paklausė Tedas ištiesdamas ranką. Nepažįstamas vyriškis akimirką sudvejojo, tačiau paspaudė ją. MANO VARDAS DŽEKAS LONDONAS pasakė jis RAŠAU APIE JUODĄJĄ ŽYMĘ.
Stovėjau pastogės šešėlyje ir skaičiavau žvaigždes, kurios jau ėmė ryškėti pamažu temstančio dangaus fone. Močiutė virtuvėje plovė grindis, tačiau tai nereiškė, jog nekils problemų. Aš tyliai stovėjau šešėlyje ir pamažėle leidausi visiškai suvystomas sutemų.
Vyras, kuris vadino save Džeku Londonu, ir, reikia manyti, darė tai gana dažnai, turėjo rankoje portfelį. Laikėsi jo tvirtai įsikibęs. Tikriausiai miestelyje jam jau buvo papasakoję apie dalykus, kurie kartais nutikdavo miškuose. Dievaži, čia siaubingai nesaugu. Jau vien tai, kad atpėdino iki mūsų kuklaus kiemo neįmaknojęs į kokį šūdą, buvo didelis žygdarbis. Be abejo, tai rodė ir vyro drąsą. Bet nereikėjo jam čia eiti.
TAIP nusikvatojo Tedas ir paplekšnojo Dž. Londonui per petį (šis pašoko tarytum nutvilkytas, bet Tedas apsimetė nepastebėjęs) BE ABEJO, MAN ŽINOMA, KODĖL JŪS TEIRAUJATĖS ir AIŠKU, MIELAI PAPASAKOSIU VISKĄ, KAS TIK JUMS PASIRODYS ĮDOMU. Misteris Dž. Londonas tarsi ir lengviau atsikvėpė. Tačiau jau temo ir aš nebepajėgiau išskirti bruožų jo siaurame, paprastame veide, kuris dabar tarsi įgavo kažkokios paslapties.
Žinojau, kad močiutė nemėgsta staigmenų, todėl įsmukau į namą pirmiau jų. KAS TAS VYRAS? pasitiko mane griežtas jos balsas. Močiutė jau sena, bet anaiptol tokia neatrodo. Yra dalykų, kurie su amžiumi nesikeičia. Yra žmonių, kurie nesikeičia niekuomet. Iš pažiūros duotum jai ne daugiau šešiasdešimties. Stovėdama prie lango ji laikė vienoje rankoje skudurą, su kuriuo šluostė grindis, kitoje šaukštą – nežinau, kuriam galui jai jo prireikė. AR JIS TEDO DRAUGAS?
Aš nukėliau vieną kėdę nuo stalo, grakščiai ją apverčiau ir pastačiau. Ji vis dar žiūrėjo pro langą, bet dabar, kai kėdė jau buvo ant grindų, pajutau, kokia ji vis dėl to silpna. VISI PUIKIAI ŽINOM, KAD TEDAS NETURI DRAUGŲ pasakiau. O KAIP TU? paklausė ji ir nelaukdama atsakymo labai garsiai ir tarsi iš įsiūčio drebančiu balsu pareiškė: MAN NEPATINKA, KAD JŪS VISĄ LAIKĄ SĖDITE NAMUOSE! JŪSŲ AMŽIUJE JAU METAS SUSIRASTI ŽMONAS! O TU PER DIENAS NIEKO NEDARAI TIK PLAUKIOJI KATERIU IR NET NE TEN, KUR ŽMONĖS, O Į KUO TOLESNES VIETAS. Į ATOKIAUSIUS UŽKAMPIUS. KĄ ŽMONĖS PAMANYS?
ŽMONĖMS NERŪPI atsakiau. Bet ji tuoj pat atšovė: NE, NETIESA. ŽMONĖMS VISADA RŪPI. Ji nušveitė skudurą į kriauklę ir rankomis stipriai įsirėmė į stalą. Prieblandoje jos veidas atrodė tarsi išdžiūvusi upės vaga. Staiga panorau išgerti šalto vandens. Tiesiog pajusti, kaip jis guviai nugarma gerkle žemyn. NORĖJAU TAU PASAKYTI, KAD NEIŠSIGĄSTUM. NORĖJAU TIK PRANEŠTI, KAD TURIME SVEČIŲ. BET KADANGI JAU ŽINAI, MAN NEBĖRA KĄ ČIA VEIKTI. Tarpduryje mane sustabdė jos balsas, vėl buvo tykus kaip paprastai. AR NENORĖTUM, KAD SUTAISYČIAU TAU SUMUŠTINĮ?
Aš nesijaučiau alkanas.
Tedas pasisiūlė pavežėti misterį Dž. Londoną iki miestelio. Jis sutiko. AR GALIU VAŽIUOTI SYKIU? paklausiau. NE atsakė Tedas. Todėl aš sėdau į katerį, užvedžiau variklį ir pasukau ta pačia kryptimi.
Kelyje, kurį tenka sukarti, važiuojant nuo mūsų namo iki miestelio, yra vienintelis staigus posūkis. Ten auga senutėlė pušis, kuri man visuomet primena, koks aš trapus ir kokia stipri yra močiutė. Matote, žmonės – visai kaip medžiai. Su amžiumi jie darosi tik aukštesni ir stipresni. Kol vieną dieną atvažiuoja vyrai benzininiais pjūklais ir nukerta. Tie vyrai turi būti mirtis, nes jei ne jie, tuomet nežinau, kas tai yra.
Toje vietoje yra priėjimas prie Juodosios Žymės. Lieptas, lopinėlis žalios žemės, be menkiausio kamieno. Puiki vieta surengti iškylą. Priplaukiau prie tos vietos ir išjungiau variklį. Plūduriavau atokiau nuo kranto, bet vienas vaikis vis vien sugebėjo priplaukti ir įsikibti katerio krašto. SVEIKAS pasakiau KARŠTA DIENELĖ AR NE? Po teisybė, buvo naktis ir vaikis man tai priminė. MES IŠKYLAUJAME paaiškino jis ir elegantiškai, dideliais grybšniais irdamasis grįžo pas draugus. Atrodo, jie buvo susikūrę laužą, bet dabar smilko tik keli nuodeguliai. Dauguma vaikų gulėjo ant liepto, pasidėję galvutes ant minkštų pagalvėlių, įsisupę į miegmaišius. Nes net ir karščiausią naktį po atviru dangumi miegoti vėsu.
Seną pilką Tedo sedaną mačiau tik akimirką, paskui jis galingai rėžėsi į senutėlę pušį. O ŠŪDAS aš iššokau iš katerio ir buvau ant kranto pakankamai greitai, kad kaktomūša susidurčiau su misteriu Dž. Londonu. Pusė jo veido buvo sumaitota. Vaikai apsupo mus glaudžiu rateliu. OOCH sušvokštė vyriškis ir susvyravo.
O tada išsipildė pranašystė ir vaikai spygaudami metėsi tolyn. Keliems susipynė kojos. Papūtė gaivus vėjelis, viename kelio gale pasimatė mašinos šviesos. Aš iškėliau ranką pamoti, o tuo tarpu virš mano galvos prasklendė kažkas didelis didelis ir sunkus.