Melodija, kurios niekas niekad neišklausė
Dusta palėpės užmarštį
Ir dulkės lendvai nusėda
Į pamirštas natas
Širdy
Lyg mūro sienos stojos tarp sielų,
Nes pasaulis kurčias Dievo žodžiams
Pamirša nata sugrota dar kartą
Nutrūksta gija...
Taip ir būna, kas svarbiausia ir lieka pamiršta, palikta dulkėm... Vis bandau surast paaiškinimą dviems eilutėms apie sielas ir Dievą, nors pasistengęs radau ;-)