apie vieną akimirką rudeniui

tą naktį viskas atrodė kitaip
      už sienos nekantriai trankėsi ruduo
sapnavau didelį rudą ir nekantrų
viskas tarytum tobulam munko paveiksle
              tik trūko manęs
    vis labiau tirpstu tame rūke
tam ištapytam liūdesy
                  iliuzijoj nugludintais kampais
    nešu jam pilnas saujas jausmo
nepagražintais ir nepudruotais veidais
          kad tik žinotų
  senos moterys gražydamos rankas
      sakydavo, kad nieko gero
kai žvakių liepsnelės neramiai šokčioja tamsoj
sakydavo kad atpirkimas -
        vienintelis dalykas vertas gyvenimo
  ir kažkada jie tikėjo
jie sapnavo ir kūrė spektaklius, kūrė operas
          ir traukiniai lėkdavo greičiau
    nei juos pasitikdavo stotelės
ir karalienės mylėdavo laiškanešius
pažadančius amžinybę
          ir jos lydėdavo savo sapnus
                        į tolimiausius pasaulio kampelius
tada laikas dar gyveno laikrodyje su gegute ir varpeliu
  ir nėriniuotos staltiesės nekvepėjo praeitim
susirinkę vyrai gražiai išlygintais baltiniais
              kalbėdavo apie valiutų kursus
ir greitąjį paštą
          ir man telikdavo tylėti
ant laikrodžio gegutės snapo užsilipus
  bandant surasti save ant sienos pakabintam paveiksle
tada viskas pasibaigė
          už lando kažkam tyliai atsidusus