Ar praregėsime

Jūs, mūsų tautos vaikai, nesveiki kūnu ir siela gyvagimiai, besimokantys pagalbinėse, protiškai atsilikusiems vaikams skirtose mokyklose, be tėvų meilės skurstantys vaikų namuose ir internatuose, nes jūsų gimdytojams atimtos tėvystės teisės. Jūs mūsų tautos gyvavedė žaisda, iki savo būties pabaigos atgulę į patalus uždarose ligoninėse ar gailestingų tėvų namuose besigaluojantys nuo paveldimų ligų, anomalijų, apsigimimų.
  Jūs, mūsų negimusieji, iš meilės ir meilės pradėti nesveikose, paliegusios moters įsčiose. Jūs neišvydę pasaulio šviesos, užkoncervuoti steriliuose indeliuose eksponatai, - liudykite skaudžią nūdieną, mūsų visuomenės dabartį ir ateitį. Esate nykstančios žmogaus sielos ir kūno pranašai. Kilkite iš letargo miego, šiurpinkite ramiuosius-tam turite teisę, nes kiekvienoje jūsų mirusioje kūno raukšlelėje slypi tamsūs mūsų būties užkaboriai: nugyventa gamta, liepsnojanti Černobilio elektrinė ir Jonavos nitrofoska, užakęs vanduo, įtręštas pienas, neoninės nitratų daržovės. Jūsų netobulybėje, biologinėje genų destrukcijoje tūno mūsų nuskurusi dvasia, abuojumas, nūdienės medicinos lygmuo, tolerancija lytiniam tamsumui.
  Gamtos nepalaiminti mūsų pasmerkti vaikai ir anūkai-atbundančios tautos ainiai-jūs nesulauksite nei pilnametystės nei pilnakraujės meilės, nei apokalipsės, nelenktyniausite ir pasaulio maratone, gelbėdamiesi nuo AIDS. Jūsų iš viso nebus, nes tėvų genai jau dabar išsigimsta ir mezga nesveiką vaisių, kurį gamta atmeta nesubrandinusi. Tad niekas jūsų negimdys ir nelaidos ir net nebalzamuos, kaip kad šiuos embrionus. Mat jūsų nesveikų bus tiek daug, jog sveikieji nepajėgs jums tarnauti. Todėl kankinsitės visatoje be vardo ir pavardės, nei gimę, nei mirę. Kankinsimės ir mes, nepažinę savo palikuonių, atgailausime. tik kažin ar nebus vėlu?