odė-anti-odė Netekčiai

katės akim į veidą spokso Netektis
ir nuo jos žvilgsnio - šalto, įžūlaus - sustingsta kraujas gyslose.
jaučiu, kaip ji kvėpuoja
mirtinoj, alsuojančioj kančia tyloj.
sustirusiais grublėtais pirštais, jų galais,
apčiuopti bando mano gyvastį -
ne, jos jai nereikia -
širdies ji trokšta mano mylinčios,
išplėšti ją, sutraiškyti kaulėtom rankom,
sutrypti ir skardžiu juoku lydėti ją į nebūtį.
tos šlykščios akys Netekties hipnotizuoja-
tampi jos vergu, jos bevaliu padaru,
ropojančiu purvais, paklūstančiu visa esybe
ir sielą tuščią atiduodančiu.
jautiesi toks bejėgis, kai laimė, kątik buvus tavo nuosavybe,
tirpsta, palikdama mažytę balą nieko.
meilė - jos vietoje telieka sopantys randai
dar kątik plakusios sutraiškytos širdies.
randai, kurie liks iki egzistencijos galo,
randai, kurie niekada neišnyks ir visuomet primins visagalę Netektį...