Ar tėvynės dūmas - ir už svetimą ugnį šviesesnis?

Apie ką sunerimę diskutuoja Arminas su Indre? Dėl ko stresuoja uždarosios akcinės bendrovės „Paslaptis Didžioji“ darbdaviai? Kodėl du entuziastingai nusiteikę svetimšaliai skuba  gelbėti „Lietaus žemelės“ (ar tai - neapsakomas gerumo antplūdis)?  Jūsų dėmesiui – pastarojo dešimtmečio garsiausioji – Emigracija.
Pastaruoju metu turbūt ne vienas susiima už galvos, ir plačiai vėpteli supratęs, kokį pagreitį įgauna iš Lietuvos emigruojančiųjų jaunų, perspektyvių studentų (ir ne tik) skaičius. Ir kas liks iš Lietaus Šalies po kelių metelių? Penkiasdešimtmečių kaimynų porelė išvažiuoja pas gimines i Airiją, sesė ištekėjusi už amerikiečio ir jau keli metai, kaip dirba Londone (užsiima kartoninių dėžių lankstymu), o brolis nuo rudens ruošiasi metams išvykti studijuoti į Prancūziją? Tai -  niekam didelės nuostabos nesukelianti tendencija, tiesa? Pagal statistiką, iki 2010 metų iš Lietuvos kasmet emigruos apie penkiolika tūkstančių žmonių. O iki 2030 metų iš Lietuvos išvyks keliais tūkstančiais žmonių daugiau, nei į ją atvyks. Oho - ho – hoo, tai skaičiai, gąsdinantys ne vieną, savo, savo vaikų ar anūkų ateitimi besirūpinantį lietuvį. Didesnis atlyginimas, lengvesnis gyvenimas, mažiau rūpesčių bei streso... Geltonsnapis jaunimas neramiai trepsi, jog gyventi svetur yra geriau. Bet ar tai - tiesa? Pasaulyje yra daugybė šalių, kur žmonės gyvena daug prasčiau ir ne taip patogiai, kaip Lietuvoje. Bet aišku, apie tai retas kuris pamąsto, juk visada norisi atsidurti ten, kur žydri drambliai skraido... Žinoma, tam tikras procentas mūsų tautiečių atras viens kitą ar sukurs naujas šeimas. Likusius lemtis apvesdins su užsieniečiais, o kažkas išnyks „kaip dūmas, neblaškomas vėjo“. Po pusšimčio metų tas milijonas lietuvių bus perkratytas ir įmaišytas į naujojo pasaulio piliečių raugą.
Kas yra kaltas? Lengvatikė visuomenė, siekianti gražesnio gyvenimo? O gal niekam tikusi, bloga ir pati blogiausia vargšus žmonės nuolat apgaudinėjanti papirkta žiniasklaida, kabinanti makaronus, kaip svetur gyventi yra saldu? Tik nesakykit, kad kalta mūsų „geriausioji ir teisingiausioji“ Lietuvos valdžia. Lietuvą, per pastaruosius metus, paliko daugiau kaip keturi šimtai tūkstančių lietuvių. Tai puikus rodiklis, jog emigracijos problema šiuo metu Lietuvai yra ypač opi. Ir štai,  po pusantros dešimties metų valdžios žmonės staiga atsipeikėjo – reikia puoselėt patriotizmą!  Prezidentą ištiko šokas, kai jis suprato - jaunajai kartai kur kas svarbesnis “Kelias į žvaigždes”, nei kelias į nepriklausomybę. Garbūs politikai susimąstė – ką daryti, kad patriotizmo stoka nenuvestų į Lietuvos apokalipsę.  Tačiau prisiminkime filosofo A. Kamiu žodžius: „Kuo tragiškesnis tautos likimas, tuo reikšmingesnė tampa viltis. “
Jei lietuviai nenori susiimti bei saugoti savo gimtosios žemelės nuo lietuviškų sielų „išsausėjimo“, tai imasi daryti užsieniečiai. Kaip pavyzdį galima būtų paminėti praeitais metais imigrantų: kanadiečio ir dano inicijuotą projektą „Pasilik Lietuvoje“. Va tai tau! Užsieniečiai stiprina Lietuvos „imuninę sistemą“. Lietuviams, susigūžusiems iš po lapų, belieka stebėti, kaip Lietuvos Respublikos prezidentas V. Adamkus su nuoširdžia padėka veide spaudžia ranką danui, nemokančiam nė vieno lietuviško žodžio. Žodžio nemoka – smulkmė. Bet Lietuvą myli – štai kur esmė. Tokį projektą nužvelgusios politinės partijos ima jausti kartėlį? Kodėl jos tokio projekto nesugalvojo? Pavėlavo... Bet ne, po kelių mėnesių nuo užsieniečių inicijuoto projekto pradžios „šast“ -ekspromtu atsiranda ir lietuvių atstovų – vienos iš politinių partijų organizuota „autorinė“ konferencija  „Pasilik Lietuvoje“.  Tikrai „originalu“. Ploju kulnais.
„Yra tik vienas vienintelis būdas sėkmingai gyventi – atiduoti visą save“, - kadaise buvo teigiąs žymus futbolo treneris Vince Lombardi. Tačiau, šią gyvenimiškos sėkmės formulę galima pritaikyti ne tik futbole, bet ir apskritai – gyvenime. Tad belieka džiaugtis, viltis ir tikėtis, jog ši, naujoji generacija neleis gimtajai  „Lietaus šalelei“ pražūti ir net nesuabejojusi nusispjaus į keistai besišypsančio prekybos agento siūlymą pirkti namą Margaritos saloje...
Tad neverta abejoti L. A. Senekos žodžiais: „Kai iš šio purvo kada nors išeisime ir pasieksime aukštą viršūnę, ten mūsų lauks dvasios ramybė ir, atsikračius klaidžiojimų, - tikra laisvė“.