Paveikslėlis (maža apimtis)

Tai ką... Pasaulis  vėl apvirto ir žagarvyšnių
kvapu permirkusi tavo kūno oda geidulingai
gėrė saulės šilumą. Aš slėpiausi pakrūmėje,
akies krašteliu stebėdamas, kaip vėjo neša-
mas smėlis judriomis smiltelėmis keliauja
tavo nuogu kūnu.
Jūros ošimo kuriamą ramybę sutrikdė paukš-
čio klyksmas, ir tu, lyg netyčia prabudusi,
krūptelėjai ir atsisėdai. Smėlis nutekėjo tavo
krūtimis ir susiliejo su savo kūnu.
Apsidairei. Nieko. Atsistojai. Grakščiais ju-
desiais nupurtei prie šlaunø prilipusias
smilteles ir apsivyniojusi rankšluostį lėtai
nužingsniavai pakrante, leisdama bangoms
šaltais pirštais tai sugriebti, tai vėl paleisti
tavo įdegusias pėdas.
Akimirka, ir aš tavęs jau nebemačiau - aštri
kopos ketera paslepė tavo tolstantį siluetą.
Kažkur ten sustaugė vienišas laivas.

G. T.
y.2000 1003