04:48 psichozė

vėl įstringa
nakties geluonis
dygsniais vienu
po kito
įsiuva pamėklinę
būtį nebūties vietoj

lygiai prieš penkias
pasigirsta nenuslopintas
kūno riksmas
lyg miręs laiškas
terasoje telkšančios
balos užsikloja
grūdėtu stiklu
vėžys tarytum
rado prielaidą
nieko daugiau neregėti

po minutės terasa
išeina už horizonto
iš paskos
kūnas

raštelis ant durų:
nebeturiu kur
nesugrįžti.