SKAUDŽIAU UŽ LIEPSNĄ. Meilės laiškų romanas

PIRMAS ALFO LAIŠKAS   
Vakar buvo juoda diena. Paskendo mano geriausias draugas Lotas. Buriavau. Toli nuo kranto. Lotą palikau namie. Norėjau pabūti vienas. Galėjau išgelbėti, bet pavėlavau. Pamačiau besimurkdantį tarp bangų… Apgręžiau valtį… Loto nebebuvo. Ne, neprašau užuojautos. Jokia užuojauta nebepadės. Aš pražudžiau savo geriausią draugą. Aš išdaviau jį. Jaučiau, kad negalima palikti, Loto akys maldaute maldavo – nepalik, nepalik manęs… O aš vis tiek jį palikau. Bandžiau teisintis, kad per stiprus vėjas, per aukštos bangos, gali apversti valtį… Melavau, pats sau melavau… Norėjau, kad niekas man netrukdytų… Pabūti su Tavim… Nors mintimis… Mieloji, aš negaliu žiūrėti, kaip tie snargliai glaustosi prie tavęs, kaip jie siusiukina, kai tu šluostai jų nešvarius snapus… Kodėl manęs nematai, Vile?.. Kodėl vengi? Kodėl neatsakinėji į žinutes? Tu tyčia? Tyčia?.. Tau smagu kankinti?.. Aš juk negaliu visiems matant prieit ir pasakyt... Na, kad myliu tave… Kad labai labai myliu… Kad niekas man neberūpi, nieko nebematau… Per tas savaites nė vieno uždavinio neišsprendžiau… O matematikas, geriausias klasėje… Iš manęs visi šaipos… Tai kas, kad tiesiai į akis nesako… Anksčiausiai skubu į mokyklą, kad nepražiopsočiau tavęs…  O tu eini ir praeini… Nesisveikinu? Kaip galiu sveikintis, jei visas lyg paralyžiuotas, o širdis daužos kaip kultuvė?.. Mokytoja… Na ir kas? Tu pradinukams mokytoja, o man tu – nepagydoma širdies liga… Man tu – Loto žūties palikta žaizda… Vile, Vilyte... O, kokia  žiauri meilės vilyčia!.. Betgi tu kalta, tu, ir nemėgink išsisukinėti, tu kaip škarlatina prilipai, užvaldei protą, paralyžiavai valią, ir sėdžiu per naktį kaip vergas, prie meilės laivo irklų prirakintas, gadinu popierių, draskau nervus, nors žinau – neatsakysi, nieko neatsakysi… Tai ką man dabar daryt? Vile, Vilyte… Kodėl tu manęs nepastebi, o kitiems viską leidi?.. Kaip tau nešlykštu!.. Tas beždžionžmogis Kurmanskis savo knabliais glosto tau galvą, o tu nieko… Ir išvis, kodėl tu visiems tokia nuolanki?  Mergšės sprogdina panosėj balionus, o tu tyli… Kai sykį jas užlaužiau ir priverčiau atsiprašyti, tu pažvelgei su tokia šypsenėle, lyg būčiau didžiausią kvailystę padaręs… Žinok, jei jūra sugrąžins Lotą, aš jį padovanosiu… Ponui Kurmanskiui… Audringą, gūdų vidurnaktį, kai raganos su velniais lakstys bangų keteromis, aš paimsiu vargšą Lotą ant rankų, paprašysiu atleisti ir nunešęs įvarysiu į Kurmio miegamąjį su visais stiklais… Tegul pasidžiaugia… O, sumauta akimirka, kai pirmąsyk tave pamačiau… Atleisk, aš nenorėjau taip pasakyti… Tai buvo nuostabi akimirka… Ką tik sugrįžęs tėvas. Iš tolimojo plaukiojimo. Parvežė dviratį. Super. Nešė kaip vėjas. Bernai seilę varvino, mergos iš tolo mojo. Paskutinė atostogų diena. Prasidės mokslų katorga, nepabaigiami disputai su mokytojomis, nuolatinės direktoriaus sankcijos… Tu stovėjai prie autobusų stoties. Viena. Greta didžiulio lagamino. Tu gal metro penkiasdešimt, o lagaminas ne ką mažesnis. Tartum koks piktas raganius atgabeno siaubingą dėžę, burtais prirakino baltapūkę barbę ir prigrasino jos nepalikti. Kelintą kartą skuodžiau pro šalį – tu tebestovėjai. Viena. Greta to baisaus lagamino. Išvažiavo paskutinis autobusas. Leidosi saulė. Panele, daugiau autobusų nebebus, pristabdęs pasakiau. Neiškart atsiliepei. Stovėjai kramtydama lūpą, antakiai suraukti, akys liūdnos… Nikstelėjau koją, ištarei, pradeda tinti.  Ką darom? – paklausiau. Gal netoli, apsižvalgei,  man reikia pas mokyklos direktorių, atvykau į darbą. Pavėžėt? – pats savo įžūlumu netikėdamas paklausiau. Vilija, Vilė… – ištiesei ranką. Tavo akys atgijo… Persmelkė nenusakomas jausmas. Tūpk, mostelėjau. O lagaminas? Ak, lagaminas… Taip ir važiavom: rankoj ta prakeikta dėžė, ant bagažinės – žaviausia pasaulyje Vilė… Žado netekusios spoksojo sutiktos mergos, o bernai žvengdami  rodė dviprasmiškus ženklus… Ir pavėžėjau… Tiesiai į tos išverstakės Kurmanskienės glėbį… “Žiūrėk, kad neprisižaistum, mergyte... Mūsų Alfonsas oho!.. ” Šlykštynė… Kad kiek – tikrai būčiau “prisižaidęs”. Nesuspėjau – iš medžioklės parėjo ponas Kurmanskis... Ir kas galėjo žinoti, kad tas cerberis jau turėjo paruošęs savo viloj tau kalėjimą?
Vile, nesupyk… Paštu nepasitikiu… Ir nenoriu, kad apie tave kas negražiai galvotų… Nenustebk, jeigu šis laiškas pasieks tave neįprastu būdu. Norėčiau išbučiuot… ALFAS.