Tu braidžioji per sausą, nustekentą lietų,
ir renki vakarykščius kvapus,
jie sumišę, suliję, paklaikę
jie akli ir luoši,
kaip bekojai žiogai,
jei šventi,
kaip kad šventas budelio kirvis,
maro dainos, bado laužai,
jie vieni, pamiršti ir suplėkę
kaip brokuota tyla
ir variniai garsai.
tu brendi kad surinktum likimą,
dar kraujuotas žiogo dalis:
kojas, širdį, protą ir lyrą -
juos renki ir kaip auką statai...
jums, dievai, už audringas viltis,
už nulaužtus klevus,
už puikybę,
už melavimo pilnas svajonių naktis,
už pavydą, svaigesnį nei vynas,
ir už budelį - artimą mirštančio brolį.
už keliones, už vėją, už girto dainas,
už tą šleikštulį žemės
po klūpančio kojom
ir prakeiksmą žemei
už tyro maldas.
Ir galiausiai už lietų
jo sausą suplėkusią skarą,
apgaulingas rasas,
nesutryptus takus...
už stiklinį aklųjų ir melo pasaulį -
jums, dievai, aš save dalinu...
Tu brendi per pavargusią pievą -
ji sunki, ir alsuoja karščiu,
ji kaip prakaitą braukia
sugyžusį lietų
ir kaip prakaitu dvokia rasom ir medum.
nenueik...
rask kvapus, rask likimą,
žiogus, vakarą, lietų ir žiogus.
Brisk, keliauk, nesustoki.
Tik kartą pasilik ten per lietų.
Būna tylu...