dėlės mintys

kuo ilgiau nemiegu, tuo debilesnės mintys lenda į galvą.
šįkart liūdnai kaip visad - apie draugus

o tų draugų būta daug
bet ne vienu metu
visada šokdavau į akis tiems, kurie kategoriškai teigdavo, kad „tarp vyro ir moters platoniškos draugystės būti negali“
hm
platoniškos, sakot
Platonas kaip idealią meilę vaizdavo suaugusio vyro ir jauno berniuko meilę. ir ne tik dvasinę
taigi
platoniškos meilės
o man nuolat nesisekdavo su draugėmis
todėl nuo pat vaikystės buvau stačiai berniokiškos kompanijos dalis
ir iš to daug ko išmokau
(pvz. kaip smagiai atsikirsti su rusiškais keiksmažodžiais)
beveik visuomet bendraudavau su vaikinais, kuriuos vengdavau rodyti tam artimiausiam
galbūt todėl, kad tas „artimiausias“ retai kada būdavo „vienintelis“ ir dažnai - pavydus
nesakau, kad niekada nebūdavo pagrindo pavydėti
buvau/esu/būsiu (nežadu keistis) ne porcelianinė lėlytė didele plačia širdim
lova - gal
bet širdim... ne
tęskim
dar prieš pusmetį labai bendravau bent su trim vaikinais
tikrai draugais net neabejodama juos vadinau
o tarp jų buvo, rodės, ir laiko patikrintų
ir štai
labas rytas
ne, kiaušinienės pusryčiams nebus
neliko anei vieno
kaži, kodėl mane apleido?
mama visad sakydavo, kad kai būna sunku, draugai dingsta
dingo
kritinė situacija
bet pinigų tai aš turiu
tai kur jūs, draugai?
likau vieniša
nieko privataus
bet gal aš pati kalta?
gal tai aš juos apleidau?
argi gali taip būti
ne, negali
matyt, nebūna tokios
kaip ten jos
platoniškos ...
nieko
kartą, pamenu, taip jau buvo
tada piešiau
ir svajojau
dabar skaitau
nenoriu su jumis kalbėtis
pasiilgau mirusių žmonių