Man pažadėk kaip vaikui pasaką nuo bokšto
atskriesiančią šaltais užpustančiais pelekais
ir prisiglausiančią iš nugaros prie kaklo
kaip delnas pasiklydęs ieškantis pulsuojančių srovelių
Ir aš galvosiu pasislėpusi po antklodžių kalnynu
kaip prisislinkt prie lango stiklo adatom sužibusio
kad niekas neišgirstų baso kulno paliečiant
šaltas nakties grindis ir nepajustų budinčio
ir tykančio sušilusio it vaiko mano kelio linkstančio
kai pažadėtas tavo nuotykis piršteliais braukiantis
nuo stiklo visą įšalo išsiuvinėtą saugantį burtažodį
pavirs blyškia žuvim į saują išperėsiančia
man viso tūkstantmečio neįmingančią istoriją
kur princai ir princesės tau iš delno gimstantys
įkops į bokštą raudonų sustingusių bažnyčių
ir visą naktį kol šalia budėsi neprabildamas
kūrens rytinius žiburius nageliais plėšydami
sudilusią tamsos ilgai dėvėtą mantiją
ir pasileis raudonom sniegenom kaip irdamiesi
nuo vieno bokšto pustančiais žvynais į mano ilgesį.