Pageltęs patarėjas

Sukūriau rudenį savam veide delnuos ir lūpose,
Varpuos taip garsiai skambančiuos tarp lapų krintančių,
Tarp nuotaikų įstrigusių tamsiuos skliautuos toliau nuo saulės,
Mylėtuos muzikos garsuos paskenduosiuos many. Sukūriau rudenį.

Spalvų alėjoj besiruošiančioj ilsėt sustojau žingsnyje,
Kurį padėjo paprastas poetas, vakarais tik apie jį rašydavęs,
Mačiau beribį grožį cigaretės dūmuose, pavirtusiuos į horizontą,
Kuriam tiek daug minčių pakilusių žuvėdrom ten už vandenynų skristi.

Kiekvienas lengvo vėjo dvelksmas persmelkė ir šoko,
Manam viduj, kuris lyg didis miestas ūžė transporto srautais,
Šaligatvių plytelėse įaugus tuštuma tokia miela, tokia pavargus,
Tiek daug nupiešusi, tiek daug tylėjusi - visai ji nepilka, ji man gražiausia.

Jau ne tokie įšilę spinduliai dar žaidė sienomis, stogais,
Mažytėje baloj spindėjo šypsnis veriantis ir nuotaika gera,
Kažkur už nugaros girdėjos jūra savo plakančia bangų širdim,
O priekyje, kurio nepamačiau, tačiau jaučiau, aidėjo vaiko balsas.

Sukūriau rudenį lape nuo vasaros įšilusiam, žaliam lyg pievos,
Ir tegul bus jis man kaip nuo senumo gelstanti knyga brangiausia,
Gyvenanti palėpėje, kurią įsivaizduoju ir kuri lyg auksu žėrintis stebuklas,
Šnibždės į ausį gelstančius nuo patirties žodžius. O jie ir vėl prikels gyvenimui...