Poreikio augimo dėsnis iš esmės

Žmogaus vystimosi variklis yra noras patirti malonumą, kas ekonomikos terminu vadinama poreikiu.

Gamta mums reiškiasi penkiais lygiais:

• Negyvoji;
• Augalinė;
• Gyvūnas;
• Žmogus;
• Šaltinis (nuo mūsų paslėptas);

Kuriuos atitinka ir norų konstrukcija:

• Negyvąją – lytinis potraukis, mitybos poreikis;
• Augalinę – turto troškimas;
• Gyvūno – garbės, valdžios troškimas;
• Žmogaus – žinių troškimas;
• Šaltinį – absoliutus pažinimas;

        Ir kaip kad kiekvieną gamtos mikro ar makro elementą, bet kokį gamtos pasireiškimą sudaro visi šie išvardinti lygiai – negyvasis, augalinis, gyvūno, žmogaus ir šaltinis, kurių kiekvieną sudaro vėl visi penki, ir jų kiekvieną taip pat ir t. t., lygiai taip pat sudarytas ir mūsų esminis gyvenimo variklis – noras (poreikis), kuris ne tik kad yra skirtingose proporcijose kiekviename iš mūsų, bet, tarytum vaizdas besisukančiame kaleidoskope, kinta kartu su laiku, kaip kad kiekviename žmoguje, taip ir visame bendrame organizme – Žmogus.

Pradėjus augti poreikiams žmogaus nebetenkino natūralus būvis, t. y. gamtos prieglobstis. Pradėjo formuotis visuomeniniai santykiai, t. y. darbo pasidalijimas ir mainai.

Žmonija vystosi, dauginasi, auga poreikių kiekybė ir kokybė, visuomeniniai santykiai darosi vis sudėtingesni. Vieną santvarką keičia kita, vis negalėdama rasti optimalaus sprendimo savo poreikiams patenkinti.

Ekonomikos vadovėlyje rašoma – „ Poreikis – tai prieštaravimas tarp žmogaus ir jo gyvenimo objektyvių sąlygų, besireiškiantis nepasitenkinimu, arba pasitenkinimo palaikymu, šalinamas aktyvia žmogaus veikla, bet nuolat vėl iškylantis naujomis formomis“ [1]. Kodėl taip yra? Kodėl ką ir kiek mes beveiktume – visada liekame alkani? Galime pastebėti, kad poreikis yra pirminė pasitenkinimo sąlyga. Jeigu aš nesu alkanas, gali stalas būti nuklotas gardžiausiais valgiais, kurie man teprilygs teatro butaforijoms. O jeigu aš stipriai išalkęs, akimis pasiruošęs nušluoti visą stalą, tik pradėjęs valgyti jaučiu kaip alkis dingsta kartu su pasitenkinimu, kuris savo maksimumu suspindėjo tiktai pirmojo kąsnio slenkstyje. Todėl patirti pasitenkinimo tikimybės nuostoliai reikalauja kompensacijos, auginančios naują poreikį ir žymiai didesnį.

Taigi, poreikiams eksponentiškai augant, formuojasi vis sudėtingesni visuomeniniai santykiai, formuodami naujus socialinius, politinius, bei ekonominius modelius, primenančius sistemos variacijas ieškant optimalaus harmonijos taško. Ir nors filosofų, ekonomistų teorijos pildė vis ilgėjančias knygų lentynas, joks ekonominės teorijos pasiūlytas modelis ilgiau neužsibuvo, negalėdamas atlaikyti poreikio varomosios jėgos. Todėl ekonomistų teorijos lieka knygose, kaip trumpalaikio įvykio prognozės.

„Kiekviena visuomenė, - sako Marksas -, sukurta ekonominiu pagrindu – tokia yra rūsti žmonių gyvenimo realybė, nes žmonės turi organizuoti savo veiklą, kad galėtų rengtis, maitintis ir turėti pastogę. “ [1]. Gal ir galima būtų sutikti su Marksu, jei žmogaus poreikiai apsiribotų tiktai pirmuoju sąraše - „negyvuoju“ lygiu, kurį turi ir gyvūnai. Tai konstanta – būtinybė, kuri visiškai nepriklauso nuo to, ar žmogus gyvena atsiskyręs, ar visuomenėje, - vis tiek šie natūralūs poreikiai jame gyvuoja. Todėl ir priskiriami „negyvajam“ lygiui, kuris puikiai gali reikštis ir be visuomenės. Visuomeninai santykiai prasideda nuo antrojo lygio – „turto troškimo“, nes antram, trečiam, ketvirtam lygiams gyvuoti ir vystytis reikalinga konkurencija  (turėti daugiau už kitus, vadovauti kitiems, žinoti daugiau nei kiti), t. y. reikalingas kitas to paties lygio individas – žmogus, žmonių visuomenė. Ir neatsitiktinai mokslininko (ketvirtasis lygis) stereotipas – vienišius, t. y. negalintis priimti kitų nuomonės.

Mokslui yra žinoma kad gamtoje egzistuoja ekstremumas, t. y. maksimalus rezultatas minimaliomis sąnaudomis. Ūkiškai šis dėsnis vadinamas Ekonomika. Egoistinės visuomenės santykiuose jis slypi tokioje formoje: pirkėjas norėtų gauti prekę nesumokėjęs pinigų – pardavėjas norėtų gauti pinigus, neatidavęs prekės.

Garsus XX a. Anglų kilmės ekonomistas J. M. Keynesas 1919 m., kai Europa nualinta pirmojo pasaulinio karo, kentė skurdą ir badą, savo knygoje „ Ekonominės taikos pasekmės“ („The Economic Consequences of the Peace“) rašo: „ Tiesiog neįtikėtina, kad pagrindinės problemos, kurios tvyrojo tiesiai prieš jų akis badaujančioje ir besiskaidančioje Europoje, buvo vienintelis dalykas, kuris didžiosios ketveriukės nepajėgė sudominti. Ekonomikos srityje jiems labiausiai rūpėjo reparacijos (reparacija [< lot. Reparatio „atstatymas“] – visiškas arba dalinis padarytų karo metu nuostolių atlyginimas, kurį išmoka nugalėtojui nugalėtoji šalis. [5]), ir šį klausimą jie sprendė kaip teologijos, politikos, rinkiminės kovos vingrybių problemas su visais tų problemų aspektais, išskyrus vieną – kaip tai atsilieps valstybių, kurių likimus jie lėmė, ekonominei ateičiai“ [2]. Tai tikrovę atspindintis pavyzdys, kurioje rūpestis žmonių interesais tėra tik kaukė skirta savo interesams tenkinti. Todėl yra naivu tikėtis, kad esamų santykių formoje galima tikėtis geresnės valdžios su geresniu ekonomikos modeliu visuomenei. O kuo pavirsta didžiųjų ekonomistų teorijos, kurių eksperimento lauku tampa ištisos valstybės su milijonais žmonių, mums ryškiai iliustruoja Marksizmo pasekmės. Nors gal Marksą suprato tik Engelsas, socialinės lygiavos idėja, visiškai jai nepasiruošusiose masėse, pavirto žiauriausiu istorijoje socialiniu perversmu, kuris pagimdė dvi kraštutines politines struktūras, pasaulį ilgam pavertusias mūšio lauku, pasiglemžusiu milijonus gyvybių. 

Taip žmonijos istorijos bėgyje sistema keičia sistemą, kuriai vėl nepasiteisinus, grįžta senoji, prisidengusi naujos, „teisingesnės“, formos kauke. Ekonominį pakylėjimą keičia krizė, stagnacija, vėl pakilimas ir t. t. Filosofai ieško priežasčių abstrakcijų erdvėje, ekonomikos teoretikai ūkio, rinkos struktūrose, kiti kaltina mėnulį ar saulės dėmes, etc. Ir gal tik Froidas, iš filosofų pirmasis atkreipė visuomenės dėmesį į žmogaus gelmėse slypintį Ego, pastebėdamas, kad mūsų išorinė sąmonė – tai jau galutinis produktas, valdomas žmoguje slypinčių vidinių jėgų.

Ego – ne šiaip sau poreikis, o nepasotinamas savanaudiškas poreikis. Tai yra pagrindinė priežastis dėl kurios jokia santvarka nenustoja, joks ekonominis modelis nepasiteisina, nes žmogui su nepažabotu Ego ne tik negauna to ką turi, bet ir kenčia, jei kitas turi daugiau. Pavyzdžiui – du darbininkai už tą patį darbą gavo po 100 litų, tačiau antrą - dar ir pagyrė. Tada pirmojo būsena  – „nors pragerk“, arba ekonominiais terminais sakant ta suma jam nuvertėja. Tai dar geriau iliustruoja pavyzdys, kai žmogaus klausia: „Ką tu norėtum gauti, jeigu tavo priešui                    (kaimynui) teks dvigubai daugiau, nei gavai tu? “ – „Išdurk man vieną akį“, - atsako tas. Ir tai nėra, kaip daugelis mano, suvalkiečių ar lietuvių bruožas. Tai, kol kas, - bendras visos žmonijos bruožas. Ką gi daryti? Ar yra išeitis?

Galime pastebėti, kad viską, ką žmonija yra atradusi, pradedant nuo rato ir baigiant šiuolaikinėmis kompiuterinėmis technologijomis, - atrado daugiau ar mažiau pažinusi gamtą, jos dėsnius, ir daugiausiai negyvosios gamtos veikimo struktūras. Nereikia painioti atradimo su išradimu, nes išradimas – tai jau atrasto gamtos dėsnio pritaikymas praktikoje. Tačiau, sprendžiant svarbiausią – žmogaus gyvenimo klausimą, ši praktika lyg ir pamirštama, tarytum žmogus būtų kažkokia atskirta nuo gamtos dalis. Atsižvelgę į tai, kad objektyviai galima stebėti dėsnius tik esančius žemesniame lygyje, nei esame patys, pažvelkime pro mikroskopą:  stebėdami mikropasaulį galime matyti, kad molekulės ar ląstelės ima iš aplinkos tiktai tiek, kiek yra būtina savo funkcijai palaikyti tam, kad galėtų aptarnauti visą likusį mechanizmą. Ir jeigu ši gamtos programa sutrinka, ląstelės pradeda „ryti“ šalia esančias – formuojasi „juodoji skylė“, t. y. ląstelė tampa vėžinė. Taip pat gyvūnų pasaulyje - liūtas susimedžioja tik tiek grobio kiek reikia jam ir jo šeimynai - ir ne daugiau. Ir kaip beatrodytų, gamtoje viskas turi savo logiką, nėra bereikalingų elementų, o viskas pajungta vienos sistemos, vieno organizmo labui. Taigi, sparnuotas posakis – „Iš kiekvieno pagal galimybes – kiekvienam pagal poreikius“ – ne Markso sugalvotas, o yra to paties, tiksliesiems mokslams gerai žinomo ekstremumo išraiška. 


Tačiau su vienu savo nariu – Žmogumi, gamta pasielgė kitaip – jam davė poreikio  „viršsvorį“. Poreikiai, viršijantys natūralius – vadinami Egoizmu. Tačiau, jeigu pripažįstame žmogų esant tos pačios gamtos elementu, kurioje viskas turi savo logiką, susietą nenutrūkstančiais priežasties – pasekmės saitais, siejančiais visą gamtos įvairovę  ir visus jos lygius – nuo mikro iki makro pasaulio, tai negalime teigti kad gamta čia suklydo. Ir, palyginę žmogaus naujagimį su veršiuku, galime pastebėti, kad tik ką gimęs veršiukas stojasi ant kojų, pats susiranda „žinduką“, žino kurią žolę ėsti, kurios ne, t. y. vykdo visas funkcijas, kurios jam yra skirtos visam gyvenimui. O kūdikis gimsta visai bejėgis. Visas žmogui skirtas funkcijas jis įgyja laipsniškai sąmonėdamas, sąmoningai bręsdamas, užsidirbdamas. Tik žmogui yra skirta viską pasidaryti pačiam. Todėl drąsiai galime daryti išvadą, kad ir Ego viršsvoris žmogui yra paliktas tam, kad, anksčiau ar vėliau pripažinęs gamtos programą, kuri yra altruistinė, pradėtų ją vykdyti. Kitaip sakant – žmogus pats turi  pažinti, suvokti gamtos dėsnius ir savo vietą joje, kad sąmoningai galėtų ją užsidirbti.

Šiandien mes žengiame į informacinę visuomenę, kuri atitinka ketvirtąjį lygį – žmogus. Tačiau, nors ir kiek prirašyta, išrasta, prigaminta – žmonija vis tiek, ir dar  daugiau nepatenkinta – poreikiai auga. Mokslo ir technikos progresas tikėtosios laimės neatnešė. Galime kurti galingiausius kompiuterius, diegti į gyvenimą naujausias technologijas, užkariauti kosmosą, skraidyti nuosavomis raketomis, klaidžioti po virtualią realybę, neradę ateivių patys juos susikurti – visa tai nieko nepakeis, nes poreikis, veikdamas ankstesniu rėžimu, kaip ir anksčiau liks nepatenkintas, o depresija tik gilės. Taigi, garsiuosius tris ekonomikos teorijos klausimus:

• Ką gaminti?
• Kaip gaminti?
• Kam gaminti?
     
            Galime perfrazuoti į:

• Ko norėti?
• Kaip norėti?
• Kokiu tikslu norėti?

            Poreikis – gamtos mums duotas iš prigimties ir mes negalime jo nei atsisakyti, nei apriboti. Apriboti – tolygu nevykdyti gamtos užduotos programos ir bet kokie bandymai tai padaryti, anksčiau ar vėliau, baigiasi tų pačių poreikių pasireiškimu, tik dar didesnėje, daugiau iškreiptoje formoje. Mūsų karta tai galėjo aiškiai stebėti, visuomenei pereinant nuo komunistinės rinkos stagnacijos prie rinkos ekonomikos. Nusikalstamumas, kontrabanda, masinės finansinės aferos, korupcija net aukščiausios valdžios sluoksniuose ne tik kad pasivijo kapitalistines šalis, bet ir pralenkė. Lietuviai, visais laikais garsėję pasaulyje intelektualumu, darbštumu, dabar žinomi kaip talentingi ir nuožmūs nusikaltėliai. Beje, iškilę didžiausi supermarketai, kokių pasaulis neregėjęs - yra tos pačios priežasties pasekmė. O kas mūsų laukia trūkus kiniečių kantrybei sunku net įsivaizduoti. Ir tai ta visuomenė, kuri 40 metų auklėta kolektyvizmo dvasia. Kuriai skiepytų lygybės, brolybės idealų, neliko nė kvapo, kaip viename sename gerame pasakojime: karaliaus rūmuose susilažino išminčius su filosofu, ar galima pakeisti gyvūno prigimtį. Išminčius teigia - ne, filosofas – taip. Filosofas tam, kad įrodytų savo tiesą išmokė katinus vaikščioti, gerų manierų, paserviruoti stalą ir aptarnauti svečius. Sukvietė tada karalius ministrus, garbingus svečius. Susėdo visi prie stalo ir... - stebuklas! – išeina gražiausiai aprengti katinai ant dviejų kojų, nešini padėklais su vaišėmis ir meistriškai padengia stalą, kaip aukščiausio lygio oficiantai. Visi nė kiek neabejoja filosofo pergale. Tačiau, viską ramiai stebėjęs išminčius, išsitraukia tabokinę ir iš jos paleidžia pora pelyčių. Katinai pamiršę savo pareigas ir geras manieras nusiveja jas. Tai ar yra išeitis?

        Panagrinėkime tris galimas visuomeninių santykių formas, pasitelkę tris figūras: trikampį, rombą ir apskritimą:

• Trikampis: Kokybę kompensuoja kiekybė, arba kitais žodžiais tariant, jei aš ir ne pačioje viršūnėje, tai turiu bent armiją kaimynų, atitinkančių mano lygį. Kaip sakoma – „Bendra nelaimė – pusė skriaudos“.





• Rombas: žymiai blogiau, nes Ego hierarchija išlieka, tačiau apatinėje dalyje artėjama prie visiško košmaro – ne tiktai kokybinės degradacijos, bet ir kiekybinės. O apatinis – „Ubagų karalius“ visai neįsivaizduojamas reiškinys.


• Apskritimas: Viršūnės nėra, o galima tik išorinė sfera. Tai reiškia kad visiems belieka vienas tikslas – aukštesnis visuomenės lygis. Tam ir gali būti panaudotas žmogaus egoizmo viršsvoris, - tam kad savo valia, t. y. sąmoningai žmogus vykdytų gamtos programą.





Žinoma, revoliucijomis, karais, perversmais, visokiais moralizavimais, ar filosofijomis ir pan. to neįmanoma pasiekti – istorija tai jau patvirtino. Tai galima pasiekti tiktai suvokus savojo Ego - savanaudiško poreikio tenkinimo žalą ir neišvengiamą katastrofą jam toliau pilotuojant. Ir tik tada, tai suvokus – žmogaus savisaugos instinktas pats pasiūlys kitą poreikio tenkinimo programą: poreikis liks tas pats, jo raidos dėsniai irgi – pasikeis tik jo realizavimo vektoriaus kryptis, t. y. egoistinę poreikio formą pakeis altruistinė, kurios, skirtingai nei egoistinės, tenkinimo galimybės neribotos: jei galiu suvalgyti vieną ar dvi pietų porcijas, tai išdalinti jų galiu nepalyginamai daugiau, o jei tai dar ir teiktų man malonumą, tai šis veiksmas prilygtų verslininko svajonių sapnui, kuriame prie jo prekių sandėlio nusidriekusi begalinė pirkėjų eilė be jokių derybų ir nedelsdama, vienas po kito, moka už prekę jo nustatytą kainą.
Tai įmanoma bus tik tada, kai žmogus pats suvoks, jog jis su visu pasireiškiančiu jame pasauliu yra vienas organizmas. O kadangi žmogus iš prigimties yra linkęs rūpintis visu savo kūnu, o ne tik kuria nors viena jam mieliausia ląstele, tai pažinęs žmoniją, kaip vieną organizmą, nuo kurio jis yra visiškai priklausomas ir atvirkščiai, savaime sutiks su pastaruoju visuomenės modeliu, kuriame visuomenės interesai visada viršys savanaudiškus interesus.









Literatūra

1. Roberas Heilbroneris „Didieji ekonomistai“, leidykla „Amžius“, 1995 Vilnius;
2. Mokslinis leidinys «Глобальные проблемы человечества», НФ «Институт перспективных иследований», 2006 Москва;
3. Росийская Академия Наук «Интегральная наука», 2005 Москва;
4. Tarptautinių žodžių žodynas, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1951 Vilnius;
5. Liudmila Pyragienė „Analizinė mechanika“, VPU spaustuvė, 1999 Vilnius;
6. Ekonomikos vadovėlis.