Tos akys...

Tos didžiulės juodos akys... Tas skvarbus žvilgsnis, prasiskverbiantis kiaurai sielą... Prieinu prie tos mažytės mergytės ir tyliai nubraukiu jos skruostu riedančią ašarą... Ji nepakelia akių į mane. Tuomet aš švelniai paimu ją už smakro ir pakeliu veidelį. Noriu darsyk pamatyti jos užburiančias akis... Pamatau ir išsigąstu. Jos tokios gilios... Staiga paleidžu jos smakrą ir ji vėl nuleidžia galvą. Aš imu skubiai krapštytis savo piniginėje ir duodu jai dar kelis litus... Jaučiuosi kalta, jog tegaliu padėti tik tuo... Mergyt, tu turi savo tėvo akis... Pamenu negalėdavau nuo jų atplėšti savųjų...

Lyja... Tokiais dideliais tankiais lašais... Jie krenta mažytei ant veido, ant jos didelių tankių garbanų... Mergytė to nejaučia, nes jai rodosi, jog ji šlapia tik nuo ašarų... Mažut, neverk... Tavo tėvelis negrįš, gali jo nelaukti... Žinau, nuėjo jis nupirkti maisto tik prieš kelias dienas... Tik nemanei, kad jis vėl pirks savo stebuklingo gėrimo, nuo kurio pasak tėvelio, jam geriau... Tu manei, jog jam jo nebereikia... Tu tikėjai, kad jis netrukus grįš... Tu tebetiki... Mažute, baik! Jis negrįš... Mūsų laikais žmonės yra beširdžiai ir per gatvę einantys alkoholikai jiems ne kliūtis važiuoti dideliu greičiu... Mažut, tos mašinos vairuotojas nemanė, jog kasnakt, tėveliui grįžus į jūsų lūšnelę tu jį apklostai senais skudurais... Šlapius pasilieki sau, o sausus duodi tėčiui, nes jis serga... Jis blogai jaučiasi... Tas vairuotojas nepamanė, jog kasnakt tu meldiesi už tėtį ir dėkoji Dievui, kad tu jį turi... O paskui pašnibždomis tėčiui į ausį ištari "Tėveli, aš tave myliu"... Tas vairuotojas nepamąstė, kad tu nebesulauksi tėčio bučinių į tavo švelnius žandukus per tavo gimtadienį, kurį jūs švenčiate tik taip ir keliskart per metus, nes nė vienas nepamenate tikslios datos... Vairuotojas nepamąstė, jog tu sėdėsi ištisas naktis prie įėjimo ir lietuje lauksi savo tėčio... Mažut, jis negrįš... Žinau, tu vis prisimeni, kaip savo surinktus litus atiduodavai tėčiui, o jis bėgdavo pirkti to gėrimo, nuo kurio pasidarydavo kažkoks keistas... Jis imdavo verkti ir atsiprašinėti tavęs už tokį netikusį gyvenimą... Tu verkdavai kartu ir neleisdavai tėčiui taip kalbėti... Tu jam šnibždėdavai "Tėti, aš tave myliu... Mes turime vienodas akis...". Mažut, nebelauk jo!

Mergytė sėdi kiaurai šlapia, bet ji to nejaučia ir nebepajus. Jos rankos šaltos kaip ledas... Mergyt, tu turi savo tėvo alkoholiko akis... Jų gylyje tavo tėtis dabar ir ilsėsis... Niekas tau nesugebės pasakyti, kad kažkur ant gatvės guli tavo tėtis... Partrenktas žmogaus, kuris manė darąs pasauliui paslaugą, išvydamas iš čia seną prasigėrusį ubagą... Jis nepamąstė, kad tu turėjai to seno prasigėrusio ubago akis...

Mergyt, prašau, eik kur nors, kur šilta... Tavo delnai jau lediniai... Mergyt, tavo oda balta balta! Dėl savęs pačios, eik kur nors...

  Lyja... Darosi vis šalčiau ir šalčiau... Mergytė atsigula ant žemės, daužo kumščiais žemę... Ji verkia... Verkia... Verkia... Nutyla. Tuomet atsiklaupia ir meldžiasi "Dieve, kad ir kur mano tėtis bebūtų, pasakyk jam, kad aš jį myliu ir kad laukiu...". Mergytė persižegnoja... Ir atsigula... Užmerkia akis...

                    O, mergyt, pabusk! Prašau!

Mergyte, tu turėjai savo tėčio akis... Ilsėkis ramybėje su juo...