Dykuma

Žvakė sudegė. Purvinas vaškas
Sustingo ant skylančios žemės.
Ko ieškai, pavargęs kareivi?
Kur veržiasi žvilgsnis aptemęs?
Tu ištiesei kruviną delną
Ir užčiuopei kosmoso tylą –
Nurimk ir neverk, nes juk ašaros
Praradusiems sielą nebyra...
Neskaudės, net jei geliantį smėlį
Tu pajusi ant sužeisto veido,
Nes juk nieks tau širdies neatvėrė,
Nė menkiausios klaidos neatleido.
Tu klupai vien ant smilčių įkaitintų.
Smėlio deivės sudraskė tau kūną,
Nes nieko netroškai, tik meilės,
Tokios, kurios nebebūna...
O dabar tu guli toks pavargęs,
Ir, stebėdamas krentančią žvaigždę,
Tu užmerki akis, nes neverta:
Tau jau nieko daugiau nebereikia...
Vien aplink dykuma begalinė.
Plieno pančiai galop palengveja:
Kartais žūsta drąsūs kareiviai,
Taip keistai, be kančios išprotėję.
Švelniai angelo fleita suskambo,
Tapo giedra, išnyko miražai.
Saulė kilo virš plieno šventyklų
Ir pasaulį raudonai nudažė.