Kaip išvengti katasrofos?

XX amžiaus antroje pusėje žmonės jau buvo pavargę nuo savo pačių rankomis sukurto gyvenimo: per penkiasdešimt metų per pasaulį nusirito du pasauliniai karai, didejo gamtos užterštumas, griuvo šimtmečius gyvavusios moralės normos, žmonės darėsi vis labiau susvetimėję. Tad nenuostabu, jog XX amžius - pranašų amžius, tai įvairiausių sektų amžius, nes žmogus ima vis labiau jaustis vienišas, niekam nereikalingas ir silpnas. Pasirodė šimtai knygų, skatinančių žmogų sustoti, pamąstyti apie savąją egzistencinę prasmę bei apsisukti, jei dar ne vėlu. Vieni autoriai tai darė netiesiogiai (pavyzdžiui, D. Quinn „Izmaelis“, 1992), kiti, priešingai, kalbėjo drąsiai ir atvirai. Prie tokių autorių vertėtų priskirti ir Erich Fromm.
E. Fromm tam tikra prasme taipogi buvo „pranašas“. Knygoje „Turėti ar būti? “ Fromm pateikia ne tik artėjančios katastrofos ženklus, ne tik nuodugnią žmonių susvetimėjimo ir kitokio blogio atsiradimo genezę, bet ir būdą išspręsti visoms šioms problemoms. Tas Fromm „vaistas“ - naujo mąstymo sukurta nauja visuomenė. Norėčiau bent trumpai nupasakoti Fromm atrastą kelią į geresnę visuomenę.
Kad išeitų į kuo trumpiau apžvelgti bent svarbiausias E. Fromm kygoje „Turėti ar būti? “ pateikiamas idėjas, kad pasiekčiau užsibrėžtą tikslą, keliu sau tokius uždavinius:
1. Apibūdinti turėtojiško ir būtiško egzistavimo būdų skirtumus;
2. Išryškinti būtiškos orientacijos privalumus
3. Pateikti E. Fromm siūlomą išeitį, kaip išvengti katastrofos.
Taigi, čia bus nagrinėjama 1976-aisias radikalaus froidisto - humanisto (kaip jis pats save vadina) Erich Fromm parašyta knyga „Turėti ar būti? “.

Fromm, panašiai kaip ir Marksas, tiek žmogaus, tiek visuomenės pagrindinius bruožus sąlygojančiu veiksniu laikė gamybines jėgas. Jis teigia, kad priklausomai nuo gamybos būdo (daugiausia nagrinėjama kapitalistinė ir komunistinė sistemos) priklauso ir visuomenėje vyraujantis charakterio tipas, kuris gali būti arba egoistinis, arba altruistinis.
Pasirodo, žmonės ne visada buvo tokie godūs, savimylos ir egoistai kaip dabar. Tokias dominuojančias savybes nulėmė kapitalizmas, arba kitaip - laisvos rinkos ekonomika. Kadangi Fromm visuomenę supranta ne kaip kitaip, o tik kaip individų visumą, vadinasi daugumos individų vyraujančios savybės yra visos visuomenės plačiąją prasme savybės. Taigi, mes ką tik apibrėžėme, kuo pasižymi į turėjimą orientuota visuomenė. O Fromm mano, kad tokia visuomenė formuoja ligotą asmenybę.
Apie turėjimą kaip egzistavimo būdą teoriniu lygmeniu Fromm rašo kur kas daugiau nei apie buvimą. Ir tai nėra nesuprantama: analizuoti susidariusią padėtį kartais yra svarbiau nei ieškoti sprendimų - juos turėtų rasti pats žmogus.
Teigiama, kad viena pagrindinių turėjimo formų - vartojimas. Turėtojiškos orientacijos žmogus save suvokia ir vertina pagal tai, kiek jis turi (būdingas šiai orientacijai kiekybės pranašumas prieš kokybę) ir/ar pagal tai, kiek išgali vartoti. Akivaizdu, kad šitaip gyvendamas ir mąstydamas (jei apskritai tai įmanoma pavadinti mąstymu) žmogus, negali būti sveika asmenybė.
„Buvimas, mano supratimu, yra toks egzistavimo būdas, kai žmogus nieko neturi ir nieko negeidžia turėti, bet esti džiugus, jaučia vienybę su pasauliu ir kūrybingai naudoja savo sugebėjimus“, rašo Fromm. Kaip priešstatą buvimui jis nuolat kelia turėjimą, pasižymintį savininkišku santykiu su pasauliu ir savimi.


Būtiška orientacija, visų pirma išlaisvina žmogų. Išlaisvina nuo turėjimo, nuo besaikio vartojimo, nuo narcisizmo. Taipogi suteikia galimybę gyventi supamam atvirų ir nuoširdžių santykių, nepagrįstų nuolatinės naudos ieškojimu. Buvimas - tai galimybė tobulėti dvasiškai, neprisirišti prie žemiško, išorinio pasaulio.
Deja, Fromm pakankamai mažai užsimena apie konkrečią naudą individui, kai jis pasirenka į buvimą orientuotą egzistavimo būdą. Be abejo, tai yra suprantama žinant Froido psichoanalizės požiūrį į žmogų iš esmės kaip į instinktų ir išorės sąveikos rezultatą. Taigi, Fromm, laikydamas save Froido sekėju, į žmogų žiūri „iš aukščiau“ - žmogų jis supranta kaip visuomenės dalelę, o pati visuomenė Fromm yra pagrindinis nagrinėjimo objektas.
Knygoje „Turėti ar būti? “ iškeliama idėja, kad dėl visų šiandieninio pasaulio negandų yra kaltas vyraujantis socialinis charakteris (anot Fromm, tai - vidutinio visuomenės nario (kokių yra dauguma) vertybinės nuostatos, asmenybės charakteristikos, žiūrint globaliau - tai, kas yra būdinga visuomenei ir statistiniam jos nariui). Šiuo metu didžiojoje pasaulio dalyje (neskaitant pirmykščių bendruomenių) vyraujantis socialinis charakteris yra būtent orientuotas į turėjimą, t. y. į kaupimą, vartojimą, savininkiškumą. Kadangi turėjimas apima visas gyvenimo sritis, jis apima ir santykį su gamta. Iš to kyla akivaizdus vaizdinys, jog žmogus siekdamas turėti kuo daugiau (nes įsigalėjęs suvokimas, kad „esu tai, ką turiu; vadinasi kuo daugiau turiu, tuo daugiau, tuo vertingesnis esu“), žaloja gamtą, kuria beprotiškas idėjas, kaip užvaldyti viską, kas dar jam nepriklauso. Taip išeina, kad pjaunam šaką, ant kurios sėdime.
Priešingai, į buvimą orientuotas gyvenimo būdas, nesukelia tokių baisių padarinių kaip turėjimas. D. Quinn panašiai kaip ir E. Fromm kaip kone vienintelį gyvą buvimo orientacijos žmonių pateikia pirmykštes bendruomenes. Esmė tokia, kad jie nekaupia besaikiškai: iš gamtos, iš viso gyvenimo pasiima tik tiek, kiek jiems būtinai reikia. Tai sąlygoja gamtos nenualinimą, taikų santykį su pasauliu ir savimi, ne valdymą, o pagarbą.
Iš tiesų, niekas turbūt nedrįstų prieštarauti, kad baisiausi dalykai žmonijos istorijoje yra susiję su „mokslo pažanga“: atominių bombų kūrimas, cheminiai ginklai, ozono skylės ir taip toliau. Ir akivaizdu, kad kol pasaulyje neprasidėjo gamtos „nukariavimo“ (t. y. pažinimo) bumas, tol žmonijos išlikimui realus pavojus negrėsė.

Neabejotina, kad toliau tokiu tempu ir tokia kryptimi eidami, mes susinaikinsim. Tačiau Fromm mums pasiūlo išeitį: keistis. Pasikeitimą jis supranta kaip tam tikrą sociekonominės bei socialinio charakterio struktūros pasikeitimą, t. y. revoliuciją. Kaip ir ką reiktų keisti apžvelgsiu šiame skyrelyje.
Visų pirma Fromm teigia, kad individo socialinis charakteris ir socioekonominė struktūra, kuriai tas individas priklauso (čia derėtų prisiminti, kad Fromm filosofijos atspirties taškas - gamybos būdas) yra vienas su kitu susiję ir kinta priklausomai vienas nuo kito. Revoliucija turėtų prasidėti ne nuo struktūros pakeitimo tikintis pakeisti socialinį charakterį, o atvirkščiai - nuo charakterio prei socioekonominės struktūros. Nes jei revoliucija vyktų kaip norodyta pirmuoju atveju, pokyčiai nebūtų patvarūs: nepasikeitęs vidumi žmogus sieks sugrąžinti senąsias sąlygas, nors gal ir kita forma (kaip pavyzdį Fromm pateikia komunistinę revoliuciją, kai visi turėjo tapti lygūs, tačiau išėjo, kad vieni buvo lygesni už kitus). Taigi, iš esmės atrasis būdas - nuo socialinio charakterio prie socioekonominės struktūros - yra natūralus būdas: pasikeitus vertybėms, turėtų kilti natūralus noras taip keisti sistemą, kad ji atitiktų tas vertybes. Tačiau Fromm teigia, kad ir tai yra praktiškai neįmanoma, nes asmeninės vertybės paprastai lieka asmeniniu dalyku ir dažnai nesutampa su praktikuojamomis vertybėmis, arba sistemos pokytis, nulemtas vidinių žmogaus pasikeitmų yra gyvas tik mažose bendruomenėse. Tad kaip tada pasiekti patvarų pokytį? Deja, Fromm vienareikšmiškai į šį klausimą neatsako, tačiau daug dėmesio skiria socialinio charakterio kaitai.
Vienas socialinio charakterio aspektų - religija. Taip manoma, nes „<... > esame tai, kam esame atsidavę, o tai, kam esame atsidavę, yra tai, kas motyvuoja mūsų elgesį“. Fromm teigia, kad religijos, kaip orientyro žmogaus gyvenime, poreikis yra įgimtas. Jis netalpina religijos į jokius rėmus: anot jo, religija - tai mąstymo, veikimo būdas, būdingas vienai ar kitai bendruomenei. Tarkim, Vakarų visuomenei yra būdingas krikščioniškas mąstymo ir veikimo būdas, bet jis nėra geras, nes, anot Fromm, Kristus yra tapęs stabu, jis sustabarėjęs, krikščionims jis „myli už juos“, t. y. tikinčiųjų bendruomenė nebegyvena pagal meilės artimui įsakymą, nes yra Kristus, tai atliekantis už juos. Religijos gali būti dviejų tipų: 1) skatinančios žmogaus vystymąsi; 2) paraližuojančios žmogaus augimą. Krikščionybę, mano manymu, Fromm priskiria prie pastarųjų. Tuo tarpu norint pasiekti socialinio charakterio pasikeitimą, reiktų siekti, kad įsivyrautų pirmojo pobūdžio religija, vadinama „meilės religija“.
„Socialinio charakterio dehumanizavimas bei industrinės ir kibernetinės religijų susiformavimas sukėlė protesto judėjimą“. Tai - humanistinis protestas. Tai protestas prieš žmogaus pavirtimą daiktu, susvetimėjimą ir tarnavimą mašinai. Egzistuoja dvi naujojo humanizmo formos: 1) dešiniųjų, kurie teigia, kad problemą reikia spręsti stabdant nesuvaldomą industrinę „pažangą“, grįžti prie ankstesnių gamybos būdų, juos kiek modifikuojant; 2) kairiųjų, kuriems atrodo, kad sustabdyti ekonominio vystymosi neįmanoma, reikalinga visiškai nauja, kitokia visuomenė. Fromm palaiko kairiųjų poziciją. Siektina yra tai, kad žmogaus galių vystymas taptų savitikslis, tai suvokiama kaip tikroji laisvė. Tam būtina apriboti gamybą, kad ji tenkintų realius žmonių poreikius, o ne tarnautų besiplečiančiai ekonominei sitemai, taip pat skatinti solidarumą, kaip pertvarkų tikslą išsikelti žmogaus gerovę, siekti sveiko, o ne maksimalaus vartojimo bei būtina sąlyga yra žmogaus aktyvumas dalyvaujant visuomenės gyvenime.
Fromm rašo: „<... > nuo psichologinės ir ekonominės katastrofos mus gali apsaugoti tik esminis žmogaus charakterio pasikeitimas - būtiškos nuostatos įtvirtinimas vietoj vyraujančios turėtojiškos<... >“. Tačiau, kad toks įtvirtinimas, kad toks pokytis įvyktų, autorius išskiria keturias pagrindines sąlygas:
1. žmogus turi suvokti, kad kenčia;
2. žmogus turi suvokti, kur yra kančios priežastis (ar priežastys);
3. žmogus turi pripažinti, kad negerovę yra įmanoma įveikti;
4. žmogus privalo suvokti, kad norint įveikti negerovę, privaloma keisti savo gyvenimą.
Pripažindamas, kad šie keturi žingsniai yra universalūs sprendžiant bet kokio pobūdžio problemas, Fromm nutolsta nuo Froido, teigusio, kad kančią ar negerovę užtenka pripažinti. Būtent dėl šio aspekto Fromm mokymas darosi praktiškesnis, lengviau įgyvendinamas.
Fromm išskiria dvidešimt charakterio savybių, kurios turėtų būti būdingos „naujam žmogui“, t. y. žmogui, pasirinkusiam buvimą vietoj turėjimo. Esminiai akcentai ir čia dedami ant asketiškumo, visiškos savirealizacijos siekimo, meilės (kaip religijos, kaip santykių su visu pasauliu būdo), sąžiningumo ne tik prieš kitą, bet ir prieš save, laisvės ir atsakomybės, kaip nedalomo junginio, ir pan.
Knygoje „Turėti ar būti? “ neneigiama, jog siekdami sukurti naują visuomenę, žmonės susidurs su beveik neįveikimais sunkumais: kaip sutvarkyti ekonomiką, kad tenkintų žmogaus poreikius, bet ne sistemos, kaip suderinti visuotinį planavimą su stipria decentralizacija (Fromm laikosi pozicijos, kad mažose bendruomenėse problemos yra geriau išsprendžiamos, nes visi nariai yra „arčiau“ problemos, visi suinteresuoti), kaip padaryti taip, kad mokslo pažanga nesustotų, tačiau nekeltų tokio ar net dar didesnio nei dabar pavojaus žmonijai ir dar daug kitų problemų. Kaip prieš kurį laiką buvo neįmanoma pagalvoti apie tai, kad žmogus galėtų pakilti į kosmosą, skraidyti, taip šiuo metu minėti sunkumai atrodo neišsprendžiami. Tačiau Fromm primena, jog atsirado naujas gamtos mokslas, padėjęs įgyvendinti šias technines utopijas, vadinasi, reikia ir naujo socialinio mokslo, t. y. naujo mokslo apie žmogų, kad būtų įgyvendintos socialinės utopijos.
Koks ir apie ką tai turėtų būti mokslas? Fromm atsako daugiau nei plačiai. Visų pirma, tai humanistinis mokslas, kurio tikslas - kontroliuoti ne gamtą, o techniką, kuri grasina sugriauti civilizaciją. Tai mokslas ir apie visuomenę, kuri turėtų būti nesusvetimėjusi, ne taip, kaip dabar, o orientuotą į buvimą. Naujoji visuomenė turėtų vartoti sveikai, t. y. laisvai, ne per prievartą, be „smegenų plovimo“ (taip Fromm supranta reklamą) metodų, o šis pasikeitimas turi ateiti palaipsniui, šviečiant visuomenę. Fromm supratimu, vartojimas yra bėgimas nuo savęs, tai idealus turėtojiškos pozicijos pavyzdys. Sumažinti (pakeisti) vartojimą jis siūlo rengiant vartotojų streikus. Čia būtina pabrėžti, kad Fromm naujos visuomenės modelyje itin svarbią vietą užima industrinė ir pilietinė demokratija. Industrinė demokratija - kai kiekvienas įmonės darbuotojas dalyvauja priimant sprendimus visuose lygiuose, o politinė - kai asmuo aktyviai dalyvauja politiniame/pilietiniame gyvenime, kai bendruomenės reikalai jam yra tokie pat svarbūs kaip ir asmeniniai. Toks aktyvaus dalyvavimo reikalavimas (kalbant apie abi demokratijas) verčia maksimaliai decentralizuoti pramonę ir politiką.
Vienas man įdomiausių Fromm planų, kaip pasiekti socialinio charakterio, o tuo pačiu ir visuomenės pokyčio, tai garantuotų metinių pajamų įvedimas. Fromm mano, kad žmogus iš prigimties nėra tingus, todėl tokių pajamų įvedimas nesukeltų masinio nedarbo grėsmės. Jo manymu, garantuotos metinės pajamos įteisina „<... > besąlygišką žmonių teisę gyventi nepriklausomai nuo to, ar jie vykdo savo „pareigą visuomenei“ “. Garantuotos metinės pajamos - tai galimybė žmogui mesti viską, ką jis daro, ir nebijant numirti iš bado ar šalčio mėginti savo jėgas panaudoti kitoje srityje. Iš esmės man šis Fromm pasiūlymas yra gana keistas ir miglotas. Man kyla du klausimai: 1) O kas, jei žmogus iš prigimties vis dėlto yra tingus padaras? ir 2) Kas bus, kai visi žmonės ims mėtytis iš sferos į sferą, nebijodami laikinų nepatogumų? Ar tai nebus didžiulio chaoso pradžia?
Kadangi nauja visuomenė yra siejama su demokratija, labai svarbią vietą joje užima informacija. Siūloma sukurti veiksmingos informacijos skleidimo sistemą, nes nežinodamas žmogus negali daryti teisingų sprendimų. Jei prisimintume idėją apie maksimalią decentralizaciją, akivaizdu, kad nedidelėj bendruomenėj negavusio informacijos žmogaus padarytas sprendimas gali didžiai nepatenkinti tiek bendruomenės lūkesčių, tiek jos poreikių.
Kaip pagrindinį visuomenės humanizavimo faktorių Fromm iškelia moterų emancipaciją. Jis teigia, kad kol moterys neturės lygių teisių su vyrais, nei demokratija, nei į buvimą orientuota egzistencija yra neįmanoma.
Ir, pagaliau, Fromm iškelia idėją, kuri tarp aukščiausio lygio pareigūnų sklando jau daugelį metų. Tai - branduolinio nusiginklavimo idėja. Nors kalbėti reiktų apie apskritai nusiginklavimą, autorius pasirenka tai, kas kelia didžiausią grėsmę.
Stebėtinai kritiškai E. Fromm apžvelgia savo idėjų pritaikomumą praktikoje ir apsvarsto galimybes jas įgyvendinti. Jis išskiria tris pagrindinius veiksnius, teikiančius vilties, kad pasaulis gali pasikeisti:
1. Vis daugiau žmonių suvokia naujos visuomenės būtinybę.
2. Stiprėja nepasitenkinimas dabartine socialine sistema, žmonės jaučia ir suvokia savo depresiją.
3. Susvetimėjusiam rinkos charakteriui būdingas troškimas sėkmingai funcionuoti (o nebe troškimas turėti). Tokiam charakteriui lengviau keistis nei turėtojiškam, kaupiančiam, įsikibusiam savo turtų ir ego.

Erich Fromm buvo vienas tų pranašų, kurie mums skleidė savo mokymą, kaip gyventi geriau, nežaloti savęs ir aplinkos, galų gale, kaip išvengti tos artėjančios katastrofos, apie kurią jau puse lūpų imama kalbėti. Tačiau jis buvo vienas nedaugelio, kuris ne tik sugebėjo labai prieinamai kiekvienam išdėstyti savo samprotavimus ir juos pagrįsti, bet ir pateikti metodines rekomendacijas, nurodyti kelią, kuriuo, jo manymu, turi sukti žmonija.
Teisingas ar ne tasai kelias, tepasirenka kiekvienas. Bet logikos, kartkartėm grįstos ir psichologija, knygoje „Turėti ar būti? “ išties netrūksta. Laikydamas visa ko varomąja jėga gamybinius (ekonominius) procesus, Fromm išryškina du jų sąlygotus egzistavimo būdus: orientuotą į buvimą ir orientuotą į turėjimą. Pirmasis akivaizdžiai yra geresnis, nes skatina žmogų augti, neprisirišti prie materialių dalykų daugiau nei tai būtina. Tuo tarpu antrasis formuoja liguistą maniakinę asmenybę, siekiančią kuo daugiau vartoti, turėti, valdyti, o iš to išplaukia ir naikinimas.
Erich Fromm rodo kelią, kuriuo turėtų eiti žmonija, tačiau neneigia, kad tame kelyje pasitaikys sunkumų. Jis drąsina, nurodo teikiančius vilties veiksnius. Panašu, kad pats Fromm giliai tikėjo savo idėjomis. Knyga “Turėti ar būti? ” – tų idėjų apibendrinimas, prieinamas kiekvienam.