Kažkur Kažkas...

Oro uostai ir besiblaškančios mintys.
Gyvenimas turėtų būti panašus į kalendorių. Kasdien nuplėštum lapelį, kad kitą dieną vėl prasidėtų tarsi iš naujo. Bet gyvenimas primena žemės klodus. Viskas juose susipynę ir viskas dera. Viskas susiję.
Ir šiandienos liūtis gali turėti reikšmės rytdienos žemės drebėjimui...
Ir viskas neamžina. Tik laikinumas.
Viskas tik truputį keista.
Mieste su milijonu tiltų... Kur naktimis prie katedros dainuoja ugnį.
Žmonės ir ginklai. Tiltai... Upės ir kanalai. Vynas. Siaurutės gatvelės. Gėlės. Mažyčiai staliukai lauke. Čia žmonės rūko daugiau nei nerūko.
Tik truputį daugiau graudumo. Tyla. Kalbėti tyla...
Kažkur manęs jau laukia.
Ne čia.
Tas skausmas tarytum vynas - svaigina, bet negali palikti ramybėje...
Ceci est la vie.
Rodos, viskas gerai, bet kažko dar trūksta.

Dar niekad nebuvau taip toli nuo savęs...