Pirmadienis

Deivas nekentė pirmadienių. Ne vien dėl to, jog sekmadieniais dažniausiai užsisėdėdavo iki vėlumos, bet dėl darbo. Buvo tikrai daug dalykų vardan kurių buvo galima aukoti saldžias rytinio miego valandas, tačiau kelionė į ankštą biurą neįėjo į šį sarašą. Tiesą sakant pirmadieniai išvis nebuvo kalti – jis tiesiog negalėjo pakęsti tos rutinos, kuri tesėsi jau nenusakomą laiko tarpą.  Paskubomis susivertė puodelį kavos (žinojo, jog maukti tiek kavos ne į gerą, bet negalėjo atsikratyti šio seno įpročio). Sugaišo dar penkias minutes prieš veidrodį, bukai spoksodamas stikliniu žvilgsniu ir bandydamas surastį ar per naktį neatsirado naujų žilstelėjusių plaukų. Galiausiai nusiramino ir susitaikė su mintimi, jog prasidėjo darbo savaitė. Retkarčiais tokiais rytais jis prisimindavo savo karjieros pradžią – laikus kai jis dar mėgo pirmadienius. „Jaunas ir perspektyvus“ – taip apie jį visi tada sakydavo ir Jis tokiu save laikė. Dienos bėgo, o situacija nekito ir kas vakarą jis jausdavosi vis vyresnis ir vis mažiau tikėjo tais žodžiais...

Kieme užsisvojojęs vos nenutrenkė aplink seną moskvičių besikrapštančio Krono. Senis atsikraustė čia prieš pusmetį – drauge su šiuo metalo laužu ir pora lagaminų jį čia atvežė sūnus (kažkokiu kvailu vardu – Deivas turėjo problemą su jų isiminimų, ypač pastaruoju metu). Atvežė ir nuo to laiko nesirodė. Jei rytas būdavo saulėtas tai butinai sutikdavai senuką betrypčiojantį prie savo geldos, sukiojantį veržles, kurios kogero buvo senesnės už jį patį.
- Labas rytas, - šyptelėjęs pasisveikino Deivas.
- Labas, - sunkiai žilą galvą bepakėlė senis ir bukai paspoksojęs keletą sekundžių vėl grįžo prie savo apmastymų.
Dažniausiai tokiu rytiniu ritualu ir baigdavosi kaimynų pokalbis, tačiau Deivas šiandien buvo linkęs bendrauti.
- Ar jus jaunystėje vadino perspektyviu? – nei iš šio, nei iš to paklausė stabtelėjęs.
- Perspek... kuo? – savo smegeninėje rausėsi senolis.
- Na kai jūs buvote jaunas, jus turbūt irgi visi laikė perspek... – nebaigė sakinio, nukandęs žodžio viduryje, nuleido akis ir vėl susimastė apie save.
- Ai tiek to, - paliko pensininką su savo bėdomis ir nukėblino link autobusų stotelės.
Žinojo, kad reikėtų paskubėtį. Buvo pe penkiolikos devinta. Tačiau kojos kilnojosi sunkiai ir lėtai. Na ir velniop, ka jie jam padarys? Atleis? Šyptelėjo dėl šio savo sąmojo ir tai padėjo paspartinti žingsnius.

Per visą savo gyvenimą neturėjo nei vieno automobilio, puikiai išsiversdavo ir su viešojo transporto pagalba. Sūnus dėl to priekaištaudavo. „Argi dera tokias užimant tokias pareigas važineti autobusu? “ – dažnai pašiepdavo jis tėvą. Tačiau Deivas buvo kitokios nuomonės – būtent autobuse, klausydamasis keleivių pokalbių, stebėdamas vykstančias gyvenimo scenas jis pasisemdavo naujų įdėjų, nors ir ikvėpimas (kaip ir visas potencialas) pamažu seko. Šiandien keleivių buvo nedaug ir Deivas net gavo vietą atsisėsti. Šalia rymojo nebe pirmos jaunystės „gražuolė“. Jos nepažinojo, bet galėjo lažintis, jog prieš keletą tūkstantmečių jai buvo aukojamos nekaltos mergelės, šventėse liejosi gėrimai ir žmonės susikibę rankomis dainuodavo dainas jos garbei. Tačiau tai buvo anksčiau... o dabar ji teturėjo penkiasdešimties procentų nuolaidą autobuso bilietui – Deivas pastebėjo jos rankose tvirtai suspaustą lengvatos pažymėjimą. Pabandė iskaityti vardą. Au-rine. Ne... Au-šri-nė, taip – Aušrinė. Deja šis žodis nieko nesakė. O moteris pastebėjo jo smalsų žvilgsnį ir piktai suraukė plonas lūpas. Laimei, autobusas sustojo reikiamoje stotelėje ir jis pasiskubino išlipti lauk – ko jau ko, o pirmadienio ryte jam mažiausiai reikėjo ginčo su inoringa pensininke.

Ofise sėdėjo tik Alachas. Storžieviškai susikrovęs kojas ant Deivo darbo stalo jis šyptelėjo šiam pasirodžius.
- Vėluoji, Jahve, - žinojo, kad Deivas nemėgsta kai jį vadina šiuo vardu ir tyčia erzino.
- Patrauk kojas! – šiandien nebuvo nusiteikęs pokštams, - ir išvis... Kur likusieji?
- Puikiai žinai, kad Buda serga, o kitiems laisvadienis.
Iš visų penkių kolegų su kuriais tekdavo sėdėti viename kambaryje labiausiai nemėgo Alacho.  O juk pats kadaise išsirinko jį iš keleto į padėjėjus siūlomų kandidatų. Įžvelgė jame potencialą, tą ugnelę reikalingą šiam darbui. Ne – Deivas neapsiriko, Alachas buvo tarsi sutvertas šioms pareigoms, galbūt net labiau nei jis pats.
- Vėluoji, o mes vis dar atsiliekame nuo grafiko. Juk žinai trečiasis....
- Taip, taip, -  nutraukė kolegą Deivas – bet juk ir pirmi du neatnešė jokios naudos, nesuprantu ko jie taip atkaklai laikosi šios idėjos.
- Na šykart viskas vyks žymiai didesniais mastais! – Alachas išsiviepė ir nukėlė kojas, leisdamas Deivui įsitaisyti darbo vietoje, - beje iš mano pusės viskas beveik parengta, o štai tu...
Nesiklausė jo pliurpalų, stebėjo ekrane besikeičiančius duomenis, bet mintis skrajojo kažkur kitur. Mąstė apie tuos senius besikuprinančius prie rudijančių geldų, gaunančius nuolaidas ir niekam nerūpinčius. O kiek laiko jis pats sėdės čia, klausysis pliurpalų ir bus... bus neužmirštas.
- Ar kada galvojai kas bus kai įšeisi į pensiją? – paklausė pakėlęs žvilgsnį nuo monitoriaus.
- Ką? – šypsena dingo iš Alacho veido, žvilgsnis surimtėjo.
- Na žinai – kai baigsim šiuos projektus. Juk anksčiau šiuose kėdėse sėdėjo kiti, tad kažkas turės pakeisti ir mus.
Alachas vėl išsišiepė apnuogindamas eilę nubalintų dantų. Bet akys žvelgė į Deivą kaip į vaiką šnekantį apie savo pasaulėlį.
- Dar tiek planų popieriuose, o tu šneki apie kažkokius pakeitimus. Ir kas tave pakeis? Buda? Jis ir dabar su savo darbais nesusidoroja.
Deivas papurtė galvą. Nejaugi tik jis vienas regėjo tai? O gal tiesiog ėmė kraustytis iš proto.
- Ne. Tu nesupranti – kiti, nauji.... – nebaigė sakinio, suvokdamas, jog tuoj išspjaus kokią kvailystę.
Bet Alachas berods nekreipė dėmesio. Gurgštelėjo kavos ir spustelėjo keletą klavišų.
- Tau reikėtų pasiimti porą laisvų dienų. Jie supras. Juk vis dėlto ant pečių milžiniškas projektas. Pailsėtum ir tada imtumėmis to darbelio iš peties. A?
Deivas jo nesiklausė. Vėl klajojo prisiminimuose. Koks visgi idealistas jis kažkada buvo... Tikėjo žmonėmis, o svarbiausia tikėjo savimi. Tie prisiminimai visada tik suerzindavo, užkliudydavo tą sunkiai gyjančia žaizdą viduje. Norėjosi pasakyti Alachui ką nors kandaus apie jo „didžiuosius darbus“, bet suvokė, jog šis čia niekuo dėtas. Praeis metai kiti ir jį turbūt aplankys panašios mintys. Bet ar bus Deivas šalia, kad tai primintų?

Dirgliai ėmė kaukšėti klavišais. Panašius marazmus nuvyti galėjo tik darbas. Vis dar susierzinęs uždraudė prekiauti alkoholiu rugsėjo pirmąją ir nuėjo pasidaryti puodelio kavos – nujautė, kad jos šiandien prireiks nemažai.