Elgetos prašymas

Ištarčiau tau tūkstantį žydinčių žodžių - bet esu nebilys,
Išgirščiau tave iš bet kur, iš tolybių – bet kurčias esu,
Aš žinau laikas gali juk viską. Aš jo, jis manęs nepavys,
Nors per jį, per jo aštrų ir kaltą pasaulį šią naštą nešu.

Tau parodyčiau pievas, paukščius, bet deja nematau,
Imčiau neščiau tave, kur gražu, bet net to negaliu,
Ilgesingoj tamsoj ir tyloj visą lemtį taip skaudžiai skaitau,
Savo miego lopšy, kuriame bent per sapną skrendu.

Dovanočiau tau pilį ir apdarus aukso, bet vargšas gimiau,
Pabučiuočiau tave, bet bijau, kad neteksiu – pranyks,
Kas per tiek laiko kurta – užtenka, nenoriu daugiau,
Traukiniai, į kuriuos su tavim nebespėju... Išvyks...

Pilko miesto triukšme, purvinam kambarėly kentėsiu,
Nepamatęs gražiausios mergaitės, ją šitaip mylėjęs,
Savo liūdesį tamsai kasdienei ir tylai tyliausiai išliesiu,
Pro duris nuo senumo užvertas tavęs pasitikt neišėjes.

Bet turiu aš tas pievas, paukščius ir tave nusipiešęs,
Savo sielos gelmėj ir paveiksle, širdies jie dar stovi,
Kiek minutėj sekundžių, tiek skausmo esu aš išplėšęs,
Iš tenai, kur ir taip jo tiek buvo, bet ši meilė jį griovė.

Negražiam kūne siela graži, jis taip stipriai prispaustas,
Akmenų ir kančios, tos vienatvės – globėjos karčiausios,
Aš tarp tų, kurie vaikšto aplink – tiktai jūroje plaustas,
Tebeieškantis to, ko turėt neįmanoma niekad tikriausiai.

Kiek mus skiria pasaulių, minčių, kiek naktų nemiegotų?
Lapų, tų į kuriuos nerašau, nes nemoku, kiek skiria?
Bet nors tu nežinojai, jaučiau aš tave tuo jausmu nemiglotu,
Lyg vienintelę dieną, kuri jau praėjo, lyg dovaną tylią...

Apgraibom aš surasiu save, savo vienišą, purviną mirtį,
Paprašysiu, o gal reikalausiu, kad ji mano norą išvystų,
Lai atims ji bet ką, bet grąžins šiuos jaumus ir šią širdį,
Lai pavers bent į paukštį, kuris skristų tai meilei pragysti...

Neatsumk ir suteik jam sekundę išgirst ir išvysti akis...
Dėl kurių jis gyveno, dėl kurių pasirinko numirti...