Krikščioniškas pragaras

Krikščioniškas pragaras - tai, ką mes susikuriame žemėje, bandydami įgyventi krikščioniškas moralės normas. Kodėl? Nes mes labai stengiamės, bet tai prieštarauja mūsų prigimčiai.
Krikščioniškas pragaras - tai, ko mes labai bijome, bet visvien siekiame.
Mes (na, tiksliau Jūs) bijome, kad nusižengsim septintam dievo įsakymui, bet užsidarę kambary masturbuojamės žiūrėdami į kompiuterio ekraną. arba užeiname pas draugo, išvykusio į komandiruotę, žmoną. Tik „pažiūrėti, ar viskas gerai“. O būna kartais išties gerai...
Mes norim būti dvasingi, bet tik rašom niekus (žiūrėti mano nuolatinius dūsavimus, kaip negerai yra), beigi nieko nedarom. Mes einam į bažnyčią (arba pas psichologus) išpažinti savo nuodėmių ir (nepatikėsit) tai padarę jaučiamės geriau. Kodėl? Nes kažkam papasakojom apie draugo žmoną?
Mes plakam save velniasžin kokias rimbais, bandydami išpirkti savo kaltes, o iš tiesų esame juodžiausi mazochistai ir patiriame milžinišką malonumą (ech, ta draugo žmona nebuvo tokia gera...).
Mus valdo instinktai, bet bijome tai pripažinti. Nekultūringa juk.
Mes perkam yvos kompaktus, bet forumuose rėkiam, kad ji paleistuvė, dainuot nemoka ir išvis - yva - baisu. Apie tai kiek plačiau.
Skaičiau yvos puslapyje, kad savo debiutinio albumo ji pardavė apie 33 000 kopijų. Darau prielaidą, kad yvos albumus gali pirkti maždaug 10 - 30 metų amžiaus žmonės. Lietuvoje šiuo metu tokio amžiaus žmonių yra beveik 100 000. Tai norite pasakyti, kad kas trečias turi yvos kompaktą? Ir argi tai ne pragaras? Meluoti. Nemeluoti.
Vat taip, mielieji ir gaunasi. Mes nemeluojam, nekeršyjam, nežudom, nepaleistuvaujam... Ar ne? Juk mes krikščionys.
Krikščionių bažnyčia sukūrė mums rimtą pragarą. Iš jo pabėgti nelabai išeina.
Bet pamėginkim.
Atsigręžkim į savo prigimtį, pabūkim gyvuliais.
Neveidmainiaukim. neslėpkim tiesos, dangstydamiesi „baltu melu“. Net nuo savęs neslėpkim.
Atsigręžkim į savo niūrią tamsą.
Ir dings visos depresijos.