„ Laimingoji kulka“

- Tomkiau, paklausyk. Žinok man vienas gezas šiandien apie neblogą bizniuką, papasakojo.
- Gedi, gi kiek kartų prašiau, kad kalbėtum kaip žmogus, o ne su visais tais geziukais ir taip toliau.
- Ai, Tomki nesikabinėk, o klausyk. Žodžiu, tas bičas pasakojo, kad hebrai dabar juodai reikia patrankų.
- NE! Ne, Gedi mes nebesivelsim į šitą šūdą, nei tu, nei aš. Supratai?
- Tomki, tu paklausyk, o paskui rėk. Hebrą, sakė, jog vien už „UZIkes“ po štuką duodą. Gali patikėt?
- Man neidomu, Gedi. Nors ir po tris štukas duotų.
- Pala pala, dar ne viskas. Už vieną „Vinsą“ sakė duos po du su puse.   
Už „Kloką“ septynis šimtus. Tai tu paskaičiuok: atsivežam dešimt „UZIkių“, kokius penkis „Vinsus“ ir kelis „Klokus“. Matematika čia  paparasta. Mum apie dešimt gabalų navaro kaip reikalas.
- Gedi, nors man ir taip striugą su babkėm, bet aš tau pasakiau - į tą šūdą nelysiu.
- Pagalvok Tomki, pagalvok. Broli, gi čia tavo dvejų mėnesiu alga. Pagal..
Jis nebeišgirdo, kokie buvo paskutini jo brolio žodžiai. Nors stengėsi išlikti ramus, einant namo, jo galvoje sukosi skaičiai. Kaip Gedis sakė ir jei taip yra ištikrųjų iš viso šito reikalo jie tūrėtų gaut apie dešimt gabalų navaro. Jis greit suskaičiavo, jog tiksliai gautuosi dvylika tūkstančių septyni šimtai. Kiekvienam po šešis tūkstančius tris šimtus penkiasdešimt. Šiu metu tai jam - velnioniška pinigų suma. Pagaliau galėtų nupirkt ką nors Jolkai. Po vestuvių jau praėjo kone ketveri metai, o jis jos niekur net nusivedęs nebuvo. Be to ir Matošius, tikriausiai gautų tą išsvajotąjį dviratį. Velnias ir rizikos beveik nėra. Iš kišenės išsitraukė telefoną ir surinko numerį.
- Alio, Kolia, klausai?
- O, kokie žmonės. Kokie žmonės. Kaip mylimiausias mano klientas laikosi?
- Gerai. Kolia reiktų susitikt. Gal galim po penkiolikos minučių pas
tave?
- Žinoma, Tomki, žinoma. Laukiu.
Išsikišęs telefoną atgal į kišenę, jis kažką užčiuopė. Tai buvo kulka. Kulka iš pirmosios jo parduotos partijos. Tada, ją pasiėmęs, manė, jog ji jam atneš sėkmę. Tačiau jis dabar puikiai supranta, jog kulkos neša tik mirtį ir nelaimes. Pasibjaurėjo savimi, bet jau buvo per vėlų,  jis jau stovėjo šalia „Nikolajaus ginklų“.

- Labas, Kolia, na kaip gyvuoji?
- O, Tomki, šimtas metų. Šimtas metų. Gerai, mielasis drauge. Kas atvedė tave pas šitą seną nukrošėlį?
- Tu pats žinai ko. Va, imk, padariau sąrašiuką.
- Mhm. Matau, kaip visad. Bus lengva gaut. Dabar neturiu visko, na žinoma jei nori gali pirkt va iš lentynos, kaip tie durniai iš gatvės. HA HA juokauju, Tomki. Palauksi tris dienas? Per tiek pareis iš afganų.
- Paulauksiu, Kolia. Beto ir šlamančių dabar tau užmokėt neturiu. Nieko tokio?
- Nieko, Tomki. Pasitikiu tavim ir žinau, kad esi sąžiningas su tavim.
- Ačiū tau, Kolia. Pranešk kai pareis siunta.
- Pranešiu. Kaip Jolka su Matošium?
- Gerai. Matošius jau skaityt po truputi mokos, geras vaikis bus.
- Žinoma, kad geras. Kaip ir jo tėvas.
- Ačiū, Kolia. Tu visad žinai kaip nuotaiką pakelt. Na, iki.
- Iki, Tomki.

- Gedi, gi sakei, jog lygiai penktą tarėmės. Kur tie avinai?
- Jau tuoj, Tomki. Tuoj. Gi tik dešimt minučių praėjo.
- Bus apmovę jie mus.
- Ai, nešik Tomki.
- Va, žiūrėk atvaro. Sakiau, kad atvarysi.
Pamatęs tą juodą miniveną Tomkis pajuto kažką negero. Ko nejuto niekad anksčiau darydamas visą tai. Minivenas sustojo ir iš jo išlipo keli augaloti vyrai. Nors jie atrodė tikrai nemielai, tačiau Tomkis buvo pripratęs prie tokių žmonių ir tokių darbų. Vis dėl to kažkada tai jis darė nuolat. Tačiau ta bloga nuojauta neketino trauktis iš jo kūno.
- Sveiki, broliukai. Na ką, rodykit ką turit, o mes rodysim ką mokam. Ha ha kaip iš tos dainos.
- Labas, Žyže. Tavo humoro jausmas visad būdavo šūdinas.
- Tomki, nešok ant rago. Davai greičiau. Ne arbatos susirinkom gert čia.
- Va - žiūrėk.
- O, neblogai neblogai. Štatų viskas?
- Jo. Afganuose pyzdinti. Būsi kaip štatų kareiviokas.
- Žinai, tavo brolis, Tomki man visad patiko.
- Gerai gerai. Dabar tavo eilė Žyže, kur babkės?
- Ten mašinoj ant priekinės sedynės, eik parodys tau Genadijus.
Jis nuėjo kartu su vyrų, kuris atrodė visą savo gyvenimą būtų praleidęs treniruoklių salėje. Atidaręs lagiminą jis pamatė, kad jis tusčias ir sutriko. Seniau būtų nepasimetęs ir kažką greitai sugalvojęsm, o dabar stovėjo ir žiūrėjo į tučią lagiminą. Tada pajuto kaip į jo nugarą įsirėmė pistoletas ir išgirdo tyliai sakant:
- Jie nepajudėsi, viskas baigsis gražiai. Juk pats puikiai viską supranti.
- Tomkį kas yra? Ką jūs ten darot?
- BĖĖK! Gedi, bėk!
Staiga jis išgirdo kurtinantį karsą, o paskui iškart pajuto kaip ima svaigt galva ir, kad kojos jo nebklauso. Jis susmuko. Viskas aplink aptemo. Pabandė atsistot, neišėjo. Kažkur toliau girdėjo riksmus ir šūvių garsus, o po kelių akimirkų ir padangų cypimą. Tada iš kažkur prie jo prigėbo Gedis:
Too... Toomk... Toomki! -
- Pasakyk Jolkai, kad aš ją visad mylėsiu. Prašau, pasakyk.
- Nešnekėk tokių niekų, Tomki, pats pasakysi.
- Nepasakysiu, pats matai, jog į kepenis gavau.
- Viskas bus gerai, Tomki. Tuoj daktarai atvarys. Tuoj. Kažkokia boba jau paskambino.
- Prižadėk, kad pasakysi ir Matošium pasirūpink. PRIŽADĖK!!!
- Prižadu, Tomki, prižadu, bet tu laikykis. Boba, kur blet ta greitoji?
- Ačiū tau, už viską, a.. ač.. ačiū.
- Ne Tomki, NEEE. Toomki!!!
Ir jis suglebo jo rankose. Tikriausiai iš sielvarto, atsisėdęs, jis pravirko, o paskui ėmė ir rėkti. Kai kurie iš šalia stovėjusių žmonių nusuko galvas šalin. Kiti po truputi slinkosi atgal, nes pastebėjo jo dešinėje gulinti pistoletą, o jis rėkė vis garsiau. Sedėjo, pasidėjęs kūna ant kelių, verkė ir rėkė