ž

žmogiškumas čia tik menamas
kaip baldai kaip vynas ir ašaros
nuo draugų iki bendražygių
tarp priešų niekšų virš patyčių

žodžių tirados išrėktos, šnabždėtos
dainuotos į lietų į stingdančią rampų šviesą
į kurčią menamos mylimosios ausį
drebantis žvilgsnis link „horizonto“- rausta

pašėlusiai rausta kraujuoja skausta
dangus sužeistas ties pat horizontu
karo nuojauta. ginklai keičiasi.
mūšio lauką užvaldo ramios agresijos formos

butaforiniai miesto kontūrai vakaro imitacija
nuodėmių debesys sužeistų tylios aimanos
pro scenos dulkes jaučiu drėgnos žemės kvapą
pradeda kaulus laužyt artėjant didžiajai audrai

stogo atbraila regis taip pat tiktai menama
tačiau žingsniai kaip pro miegus todėl nebeaišku
kur baigias scena  kur stogas tikėjimas
kad Dievas kuriam nuolat meldžiuos yra tikras

trečio veiksmo paskutinė scena
griūvančio partnerio klausiančios akys
suflerio šnabždesiai „... jūsų tekstas... „
nedidelė sumaištis žiūrovų salėj

parketlentėm bėga tai kas gyventa užmiršta apverkta
dekoracijos ima suktis vaistai suveikia
lupų nebepasiekia tekstas „jums menama
tai kas man visada buvo tikra. „