numeris aštuoniasdešimt keturi

tokia jau esu-
kad nemoku paaiškinti paukščiams
kur link skristi, kad būtų rytai.
tu matai mano lėtą lipimą į vonią
druskų išėstą žvilgsnį, dvejones
net flamingus vonioj tu matai.

Pasakai, koks tu piktas
mėnulio vampyras
kaip nemoki išgerti kavos.
iš ausų tau žodynai išbyra
krinta tyliai ant mano galvos.
krinta tyliai, o nukrenta garsiai.
atsikeršyt minčių neturiu
ir flamingai palieka namus.