Devyni metai

Apniukusi diena alsuojanti gyvenimais likimo vėjų mindytais,
Užgęsus vasara nepatiklumo spinduliais į vidų mažą skęstanti,
Minutė – kai gyvybę apgaubia mirties vaga tylos užtvindyta,
Krauju, kurį aš myliu ir mylėsiu palydėjęs laužą greitai gęstantį.

Tamsus, nutilęs skausmo kambarys, pušų šakelėm kvepiantis,
Telikęs žalias kelias dirbtinos gyvybės į Tave. Kaip man prieiti?
Kaip pažiūrėt į veidą, patikėti, kad neliko nieko – laikas lekiantis,
Parklupdė ir subraižė viską, ką davei: vaikystę ir joje sudėtą kraitį.

Tu toks ramus, o tos ramybės metai ir lietingos dienos neišblaško,
Jos nepakeis tos valandos, kai paskutinį kartą vaiko akys palydėjo,
Brangiausią iš brangiausių, viduje lyg šiolei neišėjusių, į gelsvą vašką,
Lašėjusį ant mano rankų ir širdies, gėlių rausvų, kurias tik tau padėjau.

Juodžiausiu kaspinu rištam remėly tavo veidas amžinai įstrigęs,
Ir akys tokios tikinčios manim ir tokios tikros, lyg gyvybės kvapas,
Aš niekada nepažiūrėsiu į tas nuotraukas, nes man tu gyvas likęs,
Aš niekada ramiai neperžengsiu metalo bėgių... jie žudikais tapo...

Pasąmonės keliais keliauja vasaros, kurios vis blėsta... bėgdamos,
Kodėl tą pilką dieną, kai teliko tik „Sudie“ taip verkė sūrūs lietūs?
Kiekvienas žemės grumstas skyrė nuo tavęs, o paukštis lėkdamas,
Taip garsiai klykė, mirčiai priekaištaudamas nekaltą savo vaiką lietus.

Ant kalno kančią sklaidančio ar gimdančio nusėdus praeitis alsuoja,
Aplinkui medžiai ošiantys nuo amžinųjų ašarų užgimę skaudžiai kęsti,
Tarp sielų tūkstančių jaučiu ir jausiu tąvają, vis tokią pat... ji vėju moja,
Nurimusiu ir ilsinčiu nuo tos sunkios naštos, kurios nebepakėlei nešti...

Ilsėk manoj širdy...
Ilsėk manuos gyvenimo darbuos...
Ilsėk prisiminimuos skaudžiai plaukiančiuos...
Pavirtęs mano vasarom... ir ilgesiu, kuris lyg peilis širdį drąsko...