Žydrojo slėnio istorijos - 5

(tęsinys)


Draugės susitarė susitikti priešpiet. Mju nubėgo namo, kur jos jau laukė pusryčiai. Mama buvo puikios nuotaikos, tad pagamino visų mėgstamą patiekalą – įdarytus čibo vaisius. Mju grįžo pačiu laiku, kai mama dėjo maistą ant stalo.

- Šiandien mes keliausime į Fidrą! - linksmai sušuko Mju.

- Kas - jūs? - paklausė mama.

- Aš, Dru, Ula ir jos brolis Vibas.

- O, tai bus smagu, - nusišypsojo mama.

- Juk išleisi mane, tiesa? - nedrąsiai pasitikrino Mju.

- Žinoma, mažute. Juk tu – Super-skifė, tau šiemet viskas galima!

- Be to, tu esi šauni drąsuolė skifė, - pridūrė tėtis, - kuria galima pasitikėti. O Borką paimsite?

- Jei norės, - sumurmėjo Mju, pažvelgus į brolį, jau įsitaisiusį prie pusryčių stalo.

- Norėsiu, norėsiu, - užtikrino Borkas ir įsidėjo į lėkštę čibo vaisių.

- Na, o dabar sėskis prie stalo, - pridūrė mama, ir įdėjo į Mju lėkštutę maisto.


Po pusryčių mažoji skifė paprašė tėčio, kad jis kelionei į Fidrą paskolintų skraidantį fotelį. Tėtis sutiko, ir dvyniai nubėgo ruoštis. Mama įdėjo jiems į kuprines maisto ir knygą apie valgomus Ūkanotosios galaktikos vaisius, kad nepažįstamoje planetoje mažieji skifai nesuvalgytų ko nors netinkamo. Tėtis pamokė dvynius naudotis savo skraidančiu foteliu, paaiškino, kaip jį išskleisti ir suskleisti, bei kitų techninių gudrybių. Susiruošę ir atsisveikinę su tėvais, palinkėjusiems jiems sėkmingos kelionės, mažieji skifai iškeliavo.

Nedidelėje aikštelėje Žydrojo slėnio pakraštyje dvyniai susitiko draugus: Dru ir Ulą su broliu. Vibas anaiptol nebuvo toks linksmuolis kaip jo sesuo, tačiau jis gerai išmanė techniką.

- Hoj, Vibai, - plačiai nusišypsojus tarė Dru ir nuraudo.

- Hoj visiems, - ramiai atsakė Vibas ir ėmė apžiūrinėti skraidantį fotelį. - Šis fotelis visai neblogas, gan naujos laidos. Tik reikėtų jį ištiesti, kad visi penki tilptume.

Kai viskas buvo paruošta, mažieji skifai susiropštė fotelin ir spūstelėjo valdymo pulto mygtuką. Skraidantis įtaisas pakilo į orą…

                                            * * *

Išskridę iš Sibijos atmosferos, skifai pateko į tirštą rūką. Vietomis buvo matyti mirksinčių žvaigždžių spiečiai, besisukančios planetos. Fidros planeta, į kurią keliavo fotelis, buvo nedidelė ir apvali, šviesiai violetinės spalvos. Ji riedėjo savo orbita tarsi pasišokinėdama, spyruokliuodama.

- Linksma planeta, - nusprendė Vibas, ir kiti skifai jam pritarė.
Fotelis sparčiai judėjo Fidros link. Keliautojai stebėjo, kaip planeta vis didėja ir didėja, o jos spalva vis ryškėja ir ryškėja. Pagaliau fotelis dusliai dunkstelėjo ir sustojo.

- Ar mes jau nusileidome? - atsargiai pasiteiravo Borkas, kuris paskutinėmis minutėmis buvo užsimerkęs iš baimės.

- Jau,- atsakė Mju ir išsiropštė iš fotelio. Jai iš paskos išlipo Vibas, Ula ir Dru. Borkas, likęs paskutinis, baugščiai apsidairė ir paskubėjo prisijungti prie draugų. Vibas suskleidė fotelį, įjungė  signalizaciją ir nutempė jį į artimiausius krūmus.

- Eime, - ryžtingai tarė Ula, ir visi patraukė tolyn.




(bus daugiau)

(visi veikėjai išgalvoti, bet kokie įtartini sutapimai įvyko atsitiktinai ir, sakyčiau, nevalingai)