Sparnai.

O kaip norėčiau pakilti i plačias erdves... Ten kur skraido klajokliai paukščiai, kur galėčiau matyti visą  pasauį iš aukštai, regėti kiekvieno žingsnį ir mėgautis, kad gyvenu. Tačiau... Dar niekad nebuvau pakilus taip aukštai, o kaip gaila, kad neteko skraidyt it paukštis, dar nejaučiau to nuostabaus jausmo- Meilės! O Meile... Manau kiekvienas, kas išgyvena  ši jausmą, tas ir turi sparnus. Tada gyvenimas it rožėm klotas, tau nieko nereikia, kai turi sparnus- kai myli. O gal? Lyg krištolas trapus tas jausmas, paleisi iš  rankų ir subyrės.

Nors... Kadaise turėjau sparnus. Tikėjausi jais apskrisianti visą pasaulį. Jaučiausi esanti paukštė, skridau ir negalėjau savimi patikėti kad skrendu. Tai štai koks tas dangus pagalvojau ir nusišypsojau. Gyvenimas šypsojosi, kvietė suptis ant saulės spindulių ir juoktis... Dabar palikusi žemę ir skrisdama aukštai virš debesų sparnas sparnan su dviem spindinčiom žuvedrom, staiga pastebėjau jog sparnų aš neturiu... Lyg  fantastiniame filme mano ištiestos į šalis rankos sparnus atstojo ir aš skridau be jų. Keistoka- be sparnų, bet skridau... Skrisdama masčiau kaip gera skristi: ką nori tą darai, kur nori ten skrendi... Bet... Atėjo metas nusileidimui, kurio aš taip nelaukiau, atėjo metas pabusti iš gilaus ir nuostabaus sapno. O kaip gaila, kad tai buvo tik sapnas... Tačiau sapnai taip pat turi sparnus, jie grižta ir pildosi...