Nežinomybės matrica

Žmonės atranda skalbimo miltelius, kurie sugeba lyg magnetas pritraukti dėmes, bet nesugeda atrasti vaistų nuo aids...
Garsiau už karo sireną rėkiame: lygybė brolybė, bet draudžiame gėjams iškelti kažkiokią tai vėliavą...
Regioniniuose parkuose draudžiame namus dažyti žaliai, bet nesudrausminame šiukšlinančio Vokiečių gatvėje...
Pastebėjau, jog dažnas eidamas gatve jau net nepastebi alkstančiojo.
Žinoma, iš minimalaus atlyginimo visų „bomžų“ nepavalgidinsi...
Bet nors vienas per savo varganą gyvenimėlį esame per gatvę pervedę senutę?
Visuomet matome, kad mum blogai bet niekada nepastebime svetimos nelaimės, arba ji atrodo mažiau reikšminga.
Viešosiose įstaigose pikstame ant tų „storų tetų“, jog jos tik kavą geria, ir nieko daugiau nedaro.
Niekaip nesigebame išsirinkti geros valdžios, ir iš vis „varau“ į Airiją.
Visi norime imti, bet ne duodi - tai jau tapo beveik dėsniu.
Skolos į nugarą peiliu bado, bet „ant cigarečių“ visida turime.
Darome švietimo reformas kurių net su žiburiu nerasi, bet pajunti Rugsėjo pirmąją.
Sunkiname lietuvių kalbos valstybinį egzaminą, bet bet vaikai sužinoje, kad nebus vienos ar kitos pamokos garsiai sušunka: YES!!!
Savivaldybėse vykdomos konferencijos, kaip elgtis su emigrantais iš rytų, bet Airiją tampa Lietuvos kolonija.
Bet gal ne man suprati, juk kaip ir visada laukia atsakymas: Tu dar per jauna, nesikišk. Bet juk ar ne nuo mažens reikia auklėti dorą ir sąžiningą pilietį?