„Kostiumu siūvėjas“

- Šauk blemba, ko lauki, avine!!
- Aš... Aš negaliu.
- Šauk! O jei ne pats gausi kulką kakton. Girdi, mentų jau tuoj čia atlėks, Šauk!
Šūvio garsas, o po kelių akimirkų ir dusli žmogaus aimana. Pasigirdo padangų cypimas ir garsus variklio kaukesys.

- Artūrai, branguti, kelkis.
- Tuo.. Tuoooj, ma. Tuoj.
- Pavėluosi gi.
- Keliuos ma, keliuos.
Lėtai ir sunkiai pakilo iš lovos ir pirmiausia priėjo prie lango. „Bus šūdina diena, labai“ - pagalvojo. Nuėjo į vonią ir pakišes galvą po čiaužų atsuko jį. Šalta vandens srovė ne ką padėjo, bet bent privertė atmerkt galutinai akis.
- ARTŪRAI! - jau su įsakmiu tonu pasigirdo moteriškas balsas.
- Gi ateinu ma!
„Ta moteris mane viena diena užknis“ - pasakė mintyse. Nusisausinęs plaukus ir nušisluotęs veidą, užsimovė kelnes ir  užsivilko marškinius. Leisdamasis laiptais užuodė jau pažistamą blynų kvapą.
- Ma, kodėl kaskart kai aš miegu pas tave pusryčiams blynai?
- Todėl, Artūrai, jog kai buvai mažas kirtai juos kaip bitutė.
- Tu niekad nesikeiti, ma.
- Tu irgi Artūrai.
Dėdamas blynus lėkštėn pamanė, jog mama iš tikrųjų ne ką ir pasikeitė nuo tėvo mirties ar nuo tos dienos kai jis išėjo iš namų. Jo mintis pertraukė skambutis. Paėmęs telefoną jis sudvejojo ar verta atsiliepti, tačiau atvertė telefoną.
- Klausau.
- Artai, kur tu dingęs blemba?
- Ai, reikėjo atsikvėpt, pas ma dabar.
- Klausyk manęs. Atidžiai.
- Nu.
- Klausyk ir įsidėmėk. Kadangi pasišikai per tą reikalą su miltais, škiperis turi tau naują reikaliuką. Susitinkam po pusvalandžio kur ir visados.
Pasigirdo pypsėjimas. Jis iš karto pagalvojo ar nemetus visko ir pabėgus, kad ir į kokią Rusiją, tačiau dar po akimirkos suprato, jog tai beprotiška mintis. Vien dėl mamos. Nustūmė lėkštę ir atsistojo.
- Kur tu, branguti?
- Turiu eit ma, paskambinsiu. Tavo blynai tikrai nuostabūs.
- Vėl mane palieki.
- Gi paskambinsiu mama. Sudiev.
- Tu niekad man...
Paskutiniu žodžiu jis neišgirdo, nes jau stovėjo lauke, bet puikiai žinojo kokie jie. Kadangi žinojo, jog turi pakankamai laiko nusprendė pesčiomis nueit ten kur reikėjo. Beinant pastebėjo, jog jo gimtasis rajonas pasikeitė, labai pasikeitė ir kažkodėl ta mintis privertė nusipurtyti jį.

- Artai, kai nori aplankyt savo senę turi pranešt supratai, suski?
- Jei dar karta pavadinsi mano ma sene, gausi snukin. Sakyk ko reikia po galais?
- Džiaukis, avine, jog škiperiui dar kažkiek patinki, nes kitaip jau senai miegotum su žuvim.
- Nemalk čia šūdo ir sakyk koks reikalas.
- Pameni ta bičą iš „Transbaltiko“?
- Čia tas kur su mum popierių plovė per švedus?
- Tas pats.
- Nu ir?
- Kostiumo prašos gaidys. Škiperis nusprendė prisiūt.
- Nu blet. Kada?
- Šiadien jau reikia. Žirklių aš turiu, duosiu. O kadangi tu pasišikai galėsi taip išsipirkt. Ir, kad dar karta nepasišiktum būsių kartu. Bičas dabar pirty „Medžiotojuose“, palauksim kol nueis prie mašinos ir sutvarkysim reikalą.
- Tu įsitikinės, kad švariai išeis? Gi vis dėlto vieša vieta.
- Bus gerai, ten tik kurčiai seniai eina.
- Pasekim gal geriau ir nuošaliau kur nors padarom?
- Artai, ne tu čia vadovauji, sėsk ir tylėk. Ir taip jau prisišikes.
Jis nenorom įsėdo į mašiną. Po kelių akimirkų jie jau važiavo, pro langus slinko „supuvusiojo“ rajono vaizdai. Jis prisiminė kaip jaudinosi, kai kostiumą siuvo pirmą kartą. Prisiminė kaip tam ruošėsi tam visą savaitę ir fiziškai ir psichologiškai. Prieš akis stojo tas blykstėlėjimas po paspaudimo ir suglebusio kūno trenksmas ant žemės. „Dabar atlikdamas tai n - ąji kartą jaudinuosi daug mažiau“ pamanė sau ir iškart pasišlyktštėjo savimi.
- Atvažiavom, avine.
- Nebūtum škiperio svainis, seniai būčiau sutalžęs snukį.
- Neaiškink ir lipk lauk.
Jie išlipo iš mašinos ir patraukė prie laiptinės.
- Va imk, pilna apkaba. Stok ten už kolonos. - parodė jam, - Jis tuoj turi pasirodyt. Aš atsistosiu už durų jei kas. Ir žiūrėk nepasišik, viską turim padaryt greti ir gražiai. Kaip visad.
Jis paėmė ginklą ir nuėjo prie kolonos. Juto kaip delnas, kuriuo buvo sugniaužęs pistoletą staigiai sudrėko ir suprato, kad jaudinasi labiau nei seniau. Pajuto kažką negero. Labai negero. Tačiau nustūmė tokias mintis tolyn ir pabandė susikaupt. Suspaudė ginklą ir prisišliejo prie sienos. Laiptinės duris jis matė puikiai ir pagalvojo kad pataikyti bus lengva. Po kelių akimirkų pasigirdo žingsniai, o dar po kelių, balsai ir... vaiko juokas. „Vaiko juokas? „ - pagalvojo. „Kas per velnias, gi jis senis, kuris neturi jokių vaikų. „ - pasakė sau tyliai, bet jau buvo per vėlu. Jis pamatė žmonių siluetus tarpdury, tačiau tikrai nebuvo pasiruošęs šauti. Pirmiausia į aikštelę išbėgo maža mergaičiukė melyna suknute, už jos jis pamatė vyrą ir moterį kurie kažką aptarinėjo. Mergaitė pastėbejo jį ir sustojusi įsižiūrėjo. Moteris tai pat pasmatė jį, o paskui ir ginklą, suklykė ir čiupo mergaitę. Vyras šoko link jo, tačiau pasigirdo šūvis ir garsus vyriškas riaumojimas. Po akimirkos antras šūvis ir dabar jau moteriškas spiegimas. Tai privertė jį atsipeikėti ir suvokti jog jo veidas aptaškytas krauju, o šalia jo guli žmogaus kūnas, kurio pusė galvos panaši į košę. Trečias šūvis galutinai padėjo jam grįžti tikrovėn. Tada iš kažkur prie jo pribėgo verkianti mergaitė ir garsiai suspygo.
- Dėdė, padėk man, PADĖK!!!
Jis jau norėjo kažką sakyti, bet išgirdo riksmą.
Šauk blemba, ko lauki, avine!!
- Aš... Aš negaliu.
- Šauk! O jei ne pats gausi kulką kakton. Girdi, mentai jau tuoj čia atlėks, Šauk!
Šūvio garsas, o po kelių akimirkų ir dusli vaiko aimana.