besibaigiant

tik lūžtu perpus
kasdien trupu,
džiūvu
kaip pelkė
kaip dumblas
o varlės gurrrrgia
gurrrgia

pabėgu mišku
aš nuo jų
nes šešėliai jau
ilgėja
jau vakaras
kūlversčiais atbilda
bet man nešalta

nes visada
kai tave perpjauna perpus
gali paskolint jūrai savo vandens
kad undinės būtų laimingesnės
ir damos
voniose skalaudamos
savo gango žiotis
gurkšnotų žalią vyną
ir šauktus Aladino,
trindamos viską iš eilės

arba kai iš kibiro dugno
į tave žiūri drumzlinos akys
arba kai sklidinos stiklinės
prakiūra
ir dangus skausmingai plyšta
verksmai tuomet skamba
kaip gulbių sparnų plakimas
o gulbės rauda mėlynai

arba kai kas nors isimyli
ir bukais žvilgsniais
stebeilija į vienas kito
lūpas, kūnus, akis

o tu stovi vienas
drumzlinom akim
žiūri į viršų
lyja vikšrais
ir drugiais pageltusiais