Medžioklė

Viskas buvo idealu.
Pirma – likau vienas. Tėvai išmovė į darbą, šunį išsivežė namo, ir tegul kas nors tik pabando man sutrukdyti.
Antra – tyli aplinka. Pustuščiai sodai, nė ženklo civilizacijos, pusšimčio kilometrų spinduliu tik miškas ir laukai. Na, dar musės...
Ir pagaliau trečia... O kam reikia to trečio. Užteks vienatvės ir tylos, ypač šiuo atveju. Tiesiog siela, jaučiu, kad kažkas su manimi turi atsitikti, ir tam įvykiui nereikia jokių liudininkų.
Neįsivaizduoju, nesuprantu, nesuvokiu, kaip, kas ir kodėl, bet gerai žinau: tai bus greitai. Gal šiąnakt, gal ryt ryte, o gali būti, kad net tuojau pat. Kažkodėl  noriu tuo metu būti vienas, ir man visai gali  pavykt – užtikrinau tėvus, kad pavasario atostogas galiu be jų, savarankiškai praleisti mūsų namelyje už miesto. Tai štai – sėdžiu čia, džiaugiuosi vienatve. Laukiu, vadinasi.
Sutemo. Prieš naktį reikėjo kiek apsitvarkyti – užrakinti garažą ir vartus, pažiūrėti, ar netyčia neatvažiavo kas nors iš kaimynų... nors po velnių, kokiam kvailiui gali ateiti į galvą vėlų trečiadienio vakarą čionai  trenktis? Bet patikrinti juk niekas netrukdo.
Na štai. Dabar galėjau užtikrinti: visame sodais paverstame kaime teliko trys žmonės – senas, šlubas sargas (jo name kitapus gatvės ką tik užgeso šviesa), netoli gyvenanti kuprota senutė, turinti neįprastai spigų balsą bei dažnai jį naudojanti, ir, žinoma, aš..
Nors paskutiniu metu vis dažniau suabejoju, priskirdamas save prie žmonių.

Išjungiau lempą. Pajutęs mane vėsiais pirštais apglėbiančią tamsą, atsistojau, nusiplėšiau dvokiančią paklodę ir drabužius, paspyriau kriukį. Prasidėjo transformacija – susitraukė stuburas, pailgėjo galūnės, naujus, jau nebe žmogiškus raumenis užplūdo jėga.
Senokai užsibuvau tam sukriošusiam kūne – turbūt kokia pora metų. Vis neprisiruošdavau... bet dabar aš turiu grobį. Tas kvailas snargliuotas vaikigalis, neapdairiai paliktas tėvų, toks vienišas ir... skanus...
Grįžę vargšai gimdytojai ras savo mylimą atžalą pasikorusį kur nors palėpėje, ir mažai kas atkreips dėmesį, kad jo apipuvusiam kūnui truks kelių gabalėlių.
Įdomu, kiek jam metų? Turbūt kokie dvylika – trylika, ne daugiau... Mažoka energijos. Na, bet jei pritruks, papjausiu dar ir netoli gyvenančią senę, vis šis – tas. Aišku, dvi mirtys viename kaimelyje atrodys keistokai, bet koks mano reikalas? Aš juk, che che, senas, šlubas, nieko nežinantis sargas...
Išnėriau per orlaidę, vienu šuoliu perskridau keliuką ir užsikabarojau ant namelio stogo. Vaikigalis buvo tiesiai po manim, tereikėjo nušokti ir jį pasiimti. Jau lėkiau žemyn, kai pajutau: kažkas čia ne taip. Lyg ir energija... Daug energijos. Nukreiptos į vaiką. Arba iš jo.


Trekšt, trekšt, trekšt. Raktas pasisuko tris kartus ir kažkodėl užstrigo spynoje. Na, dar to betrūko. Ėmiau jį visaip klibinti, sukioti, bet geležis nepasidavė. Kas čia dabar? Juk ir spyna, atrodo, nauja, ir...
Ir kažkas čia buvo. Jis sėdėjo ant stogo, piktai spoksodamas man į nugarą, staiga pašoko...
Ar jums kada nors teko visiškai nevaldyti savo kūno? Ne, ne taip, kaip būna nutirpus kojoms ar ką nors susilaužius, bet visiškai – galvoj skambantis balsas liepia pašokti, ir tu pašoki, liepia išsitiesti, ir tu išsitiesi... „Spirk“. Aš spyriau. Puolantis padaras pasimovė ant mano kojos, sutrupindamas ją iki kelio, perlinko pusiau (turbūt lūžo stuburas) ir nusirito ant žemės.
O aš nusileidau skausmingiau. Sudribau kaip kokia krūva, negalėdamas nieko padaryti. Tas „kažkas“, sulinkęs dar spėjo grybštelti nagais man per krūtinę, ir dabar aš kiurksojau nuosavose sultyse, jausdamas, kaip po truputį mirštu.


Iš čia puikiai mačiau juos abu. Ant stogo įsitaisęs gana jaunas ir stiprus, tačiau labai alkanas individas, ir jo auka – išstypęs paauglys. Aišku, galėjau lengvai sudoroti tiek vieną, tiek kitą, bet nusprendžiau medžiotoją kiek pamokyti. Labai jau jis pasitikėjo savo jėgomis.
Į vaikigalio mintis įsibroviau nesunkiai. Liepiau jam pašokti, persiversti žemyn galva ir spirti besileidžiančiam užpuolikui. Tiesa, proceso metu iš kovoms nepritaikyto mažiaus liko faršas, bet manęs tai netrikdė. Skonis nuo lengvo paminkymo nesikeičia.
Išalkusi buvau ir aš pati. Senės pavidalu prakiūtojau beveik pusmetį, bet formos nepraradau – atvirkščiai, norėjau abu dar šiek tiek pakankinti. Vaikas buvo visai pribaigtas (matyt kiek neapskaičiavau jėgų), o anas smarkuolis kaip tik bandė greitai susiauginti lūžusį stuburą ir sudėlioti į vietas suplaktus vidurius. Baigti jam neleidau – pakėliau į orą, prismeigiau prie garažo sienos, dar kiek patalžiau, ir galiausiai perplėšiau pusiau. Su kūno užmaskavimu bus bėdų, bet užtat koks malonumas...


Žiūrėjau, kaip iš krūmų išlindęs toks pat, tik moteriškos giminės paradas į skutelius sudrasko pirmąjį. Kas jie, po velnių, tokie? Kiek žemesni už žmones, panašūs į plikas beždžiones su nerealiai ilgomis galūnėmis. Padengti kažkokiais žvynais, ant rankų ir kojų – ilgi nagai; veidas, tai yra snukis lyg kokio šuns, pailgas, ir baisiai šlykštus...
Tada supratau, kad su manim kažkas darosi. Kažkas taip ilgai laukto, kažkas, ką jaučiau jau gerus metus ir dėl ko taip troškau vienatvės... Sulaužyta koja per kelias sekundes sugijo, žaizdos užsitraukė, po raumenis išplito keista šiluma, verčianti odą kietėti ir trūkinėti. Norėjau atsistoti, bet naujasis kūnas tokiems dalykams pritaikytas nebuvo – iššokau beveik du metrus į orą ir persiverčiau kūlio.
Mano įsakymo laukė visas arsenalas – galingos rankos ir kojos, aštrūs nagai, ypač jautrūs jutimo organai, ir... tuščias, labai tuščias skrandis. Puoliau ant atsisukti nespėjusios žudikės, vienu judesiu nuplėšiau jai galvą ir suleidau į storą odą dantis. Jaučiau, kad visos suėsti nereikės, pakaks kelių gabalėlių, o svarbiausia – išsiurbti gyvybinę energiją.
Kaip tik tada kažkas tyliai suzvimbė ir smarkiai trenkė man per pakaušį.


Nuspaudžiau gaiduką. Paskui dar kartą. Ir dar. Pastebėjau, kad kulkos su bronziniu apvalkalu drasko tas šlykštynes dar geriau, nei sprogstančios – matyt dėl kietos odos ir palyginus minkštos raumenų masės. Reikės pasižymėti užrašuose.
O šiaip, šiandien teko paprakaituoti. Iš pradžių galvojau nupilti senį, o nužudytą vaiką palaidoti, bet galiausiai pasirodė ta „močiutė“, vėliau gavusi į kaulus nuo transformuotis pradėjusio mažiaus. Beje, jam šis kartas tikriausiai buvo pirmas, ir laimei, paskutinis. Kalk geležį kol karšta, lenk medį, kol jaunas, ir šaudyk visokius išsigimusius padarus, kol maži. Štai ir visa išmintis.
Išardžiau snaiperinį „Zig – Zauer‘į“, išlipau iš medžio ir nužingsniavau miško link. Iki ryto turbūt prieisiu kelią, ten reikės pasigauti pakeleivingą mašiną ir kaip nors nuvykti iki miesto. Žmona turbūt laukia nesulaukia...
Ech, gera buvo medžioklė.