Pavargęs, kaip niekad

Srebiu nuovargį nuo lubų,
Įsigėrusį į tylą,
Kertu ir perskrodžiu artėjančius garsus,
Jie tarsi aižančio veidrodžio šukės pažyra.
Meilės krištolas iškreipia tiesas,
Jos sviestu į plaukus velias,
Ir vėlei šviesos sumuštinius tepu
Mus menančiam Dievui ir atpirkimo avelei.

O laiko skeveldros sulimpa drauge,
Susipina likimo takeliai-
Kodėl aš kartojuos  -
Ir darsyk girdžiu
Ovacijas šaltas pavienių žmonių
Aistringų religijų salėj.

Prie rytdienos vartų rikiuojas eilė,
Bet šveicorius nieko neleidžia.
Bučiuoja senelė anūkus karštai
Ir įbruka į delnus pora kryželių.