Opalielis

Ežers i opali nusilaista svuori
Nu krontėnės krašta vondinieli šėlta
Uns skaidrio neleidas ni švariausem uorou
Spindulē railiuo vėn balto dogna smėltė

Ved Barbelė karvė tuo sėdabra gertė
Ė pati išuokus šuonus apsitaška
Ana sava Joudē, kāp geriausē martē
Dėinuos vėsus vargus ded nu pėrma lakšta

Vo paskou sustuojus veiz i tuo opelė
Sraunoma suvīta iš blizgiū virvieliu
Kāp uns prasigriaužės par veliena žalė
Vingēs ė doborkēs lygoma parskielė

Kėik jau kartu Barbė beatēt i pėiva
Vėn gražiau atruoda krūmā ė žuolīnā
Šiūmetiu žilvytiu vėcis ėlgas tėivas 
Kor kreželiou pintė kou tik prisiskīnė

Suviliuo upielis paukštiu vėsuokiausiu
Nu pat atšėlėma če balsams nier gala
Krīkštau margas pīlės Barbē i pat ausi
Čiolb naktim karklīnė ė lakštingalelė

Tiktā sausras ėlgas ka užkaitėn kartās
Pėivas opalielis išdžiūn, susiraukšlie
Ė vėsa gīvībė dognė išsivarta
Šuokinie dumblīnė sėdabrėnės aukšlės

Anū prisigaudius i vidrieli sava
Barbė opės žuvi ežerou gražėna
Valondū ė žīgiu ana neskaičiava
Bet rūstībė saulės iš šaknū pažėna

Pri sausuos vagelės atsisiedus mastė
Tēp vėsė užtruokštam, ka gīvībės versmė
Išdžiuovėn lig gala mūsa laika klastas
Ė turi jau sava poslapi užverstė

Bet praējos sausrā prasidiejė liūtis
Atsigava medē, žuolės ė upielis
Barbė kuožna rīta i pėivelė kiūtėn
Kor sruovie putuota gorgesēs pašiela