Rašyk
Eilės (78011)
Fantastika (2302)
Esė (1547)
Proza (10905)
Vaikams (2705)
Slam (72)
English (1198)
Po polsku (366)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







***

Tyliai įžengiu į vidų: drėgmės, pelėsių, popierių, tušinukų ir mirties kvapas. Žengiu tyliai. Taip tyliai, kaip tik įmanoma avint aukštakulnius – jie vis tiek išdavikiškai kaukši.

Kauno pilis. Dabar čia turistų informavimo centras. Ar kažkas panašaus. Niekas į mane nežiūri – aš į nieką nežiūriu. Tik imu kilti aukštyn. Mano miesto pilis.

Tamsu. Tenka prisilaikyti sienos. Turbūt seniau pilėnai naudodavosi deglais, o ne eidavo apgraibomis kaip aš dabar.

***

Išnykstu. Ištirpstu ore. Tampu nematoma, bet matanti. Tampu negalinti ką nors daryti, tik pleventi lyg žvakės liepsna.

Aš nežinau, kada tai buvo. Ankstyvuosiuose ar vėlyvuosiuose viduramžiuose? Tik mačiau keistai apsirengusius žmones: vyrus ir moteris.

Kažkokia sumaištis. Nesupratau apie ką buvo šnekama. Atrodė lyg karas artėtų, atvažiuotų svarbūs svečiai, artėtų puota ar dar kas nors.

Bet žmonių veidai buvo per daug netikri.

Vienas jaunas riteris. Susikrimtęs labiau nei kiti. Priėjo prie kažkokio senio, sušnabždėjo jam kažką ir pasišalino. Tyliai kaip ir aš. O aš nusekiau iš paskos.

Jis ėjo per mišką, kol pasiekė mažytę trobelę. Vos spėjau kartu su juo įslinkti vidun. Jei nebūčiau spėjus, būčiau lindus pro kaminą. Bet aš ne ragana, kad kaminais landžiočiau!

- Padėk, Dieve, -  išgirdau jį sakant kažkokiai senučiukei.
- Ačiū, ačiū. Kaip laikaisi, riterėli? Ko ieškosi?
- Onos.
- Ana ten, sode. Prie gėlynų kapstos. Nesuprantu, ko ji ten būna. Būna ir būna ten per dienas. Grįžta šlapiais veidais. Verkia, graužiasi dėl kažko. O apie mane ir nepagalvoja.
- Dėkui, močiut. Einu pas ją.
- Eik, eik. Gal atplėši ją nuo tų rūtelių, o tai vėl man nieko nepadės, vargšelė.

***

- Juozai, - dusdama atlėkė Ona, - Juozai, kur tu buvai?

Jis nieko neatsakė, tik švelniai nuvalė ašaras nuo skruostų.

- Daug reikalų buvo. Karas artėja. Pilyje baisi sumaištis. Sklando gandas, kad kryžiuočiai puls. Sklando gandas, kad gali kaimą sugriauti. O aš nenoriu tavęs, Onele, prarasti.
- Tai ką mums daryti? – ji švelniai prisiglaudė prie jo, tarsi priversdama jį viską nuspręsti.
- Aš jau galvojau apie tai.  Tave gal pavyktų paslėpti pilies rūsyje. Niekas nieko ir nesužinos. Tave prižiūrėsiu. Laiko nedaug. Turi tuoj pat apsispręsti, ar nori išsigelbėti.
- Einu su tavimi, bet pirmiausiai norėčiau atsisveikinti su motule.
- Negalima niekam sakyti. Jei nori pasilikti – pasilik. Ir mirk. Jei nori gyventi – tikėk manimi.
- Tikiu. Tikiu tavimi. Kaip niekuo kitu tikiu. Bet ar aš negaliu greit nubėgti ir pasiimti savo siuvinį. Juk bjauru ir šalta bus ten sėdėti. Man vis būtų smagiau, galėčiau užsimiršti.
- Ne dabar, mieloji. Ne dabar. Gal atnešiu kokią dieną pats. Dabar turim skubėti.

Ona nežymiai liktelėjo galvą ir nusekė paskui pilėną. Ėjo tylėdami, bet greitai ir tik protarpiais pasigirsdavo Onos kūkčiojimas.

Jau temo, kai pasiekė pilį. Stengdamiesi nesukelti jokių garsų, nusileido į požemį. Šlapias, aštrus pelėsių kvapas. Girdėjosi, kaip šmirinėja pelės, o viršuje sunkiais žingsniais vaikščioja pilėnai.

- Čia tau sukroviau šieno, kad būtų minkščiau. Ir valgyti palikau. Gaila, kad nedaug. Rytoj atnešiu ir vėl.

Ona neišlaikė savyje jausmų ir pravirko.
- Ko verki, mažyte? Džiaugtis tau reikia – gyva liksi. Dauguma mirs. Nusišluostyk ašaras. Nusišypsok.
- Bet aš bijau tave prarasti.
- Pasimesk ir praeis.
- Tu žiaurus.
- O tu net neįsivaizduoji, kaip skaudu man tave čia matyti.

Ir jis išėjo. Net neapkabinęs jos. Išėjo ir užsklendė senas požemio duris. Paliko ją vieną čia kalėti, atskirtą nuo žmonių, nuo pasaulio. Paliko ją čia kalėti, tamsoje, šaltyje, tarp pelių, beveik be maisto ir svarbiausia be jokio saulės spindulėlio. Tik su mažyčiu žvakigaliu.

Ona gailėjosi. Gailėjosi, kad paliko savo senąją, savąją motulę vieną. Žinojo, kad ji ją myli, nors nuolat priekaištaudavo. Gailėjos savo jaunų draugių su kuriomis taip smagu būdavo verpti ir austi. Gailėjos ir kartu pavydėjo, kad jų mylimieji paprasti kaimo žmonės, o jos pilėnas. Jos riteris, kuris dabar paliko ją čia, šioje skylėje šalti ir būti vienatvėje. O ji juk negali nė kelių akimirkų pabūti viena! Ji beprotiškai bijo vienatvės.

Kitą dieną kryžiuočiai puolė. Sudegino kaimą. Daug kas žuvo. Tarp jų ir Juozas. Dvikovoje su kryžiuočiu.

O Ona visą dieną praleido požemyje. Girdėjo kardų žvangėjimą, bet tikėjo, kad viskas bus gerai, kad vakare Juozas ateis, atneš jai valgyti ir apkabins.

Bet neatėjo. Sunki ir varginanti naktis buvo Onai. Daugybė baimių atsirado jos širdelėje, kad ašaros, rodos, kažkur giliai giliai ištirpo.

Neatėjo ir kitą dieną. Ir nei paklausti ko, nei pačiai išeiti. Baisi nuojauta kirbėjo Onelės širdyje. Ir alkis griaužė vis labiau. Kankino nemiga. O nematydama saulės šviesos dar labiau išblyško ir pasiligojo. Gulėjo šiaudų patale karščiuodama ir kliedėdama, šaukdamasi Juozą ir savo motulę, bet niekas jos negirdėjo. Nieks net neįtarė, kad požemyje yra gyva būtybė.

Pasikankino ji porą savaičių, kol pagaliau užmigo – ramiu, giliu, vaikystės miegu. Sapnavo ant balto žirgo atjojantį Juozą ir gėlių darželį visą raudoną, raudoną, raudoną. 

Ji net nepajuto, kaip mirė. Taip tyliai ir lengvai įžengė į dangaus karalystę.

***

Staiga vėl viskas sugrįžo. Supratau bestovinti Kauno pilyje. Vėl viena. O pro mažus langelius matėsi naujoviškas miestas. Gera grįžti iš kelionės laiku.

Pradėjo krėsti drebulys. Matyt, senienų oras negerai veikia. Pasiskubinu iš čia išsinešdinti, kad mano mintys vėl kur nors nenuneštų.

Apsiraminu tik sėdėdama troleibuse. Kai pagaliau imu suvokti, kas įvyko. Pajuntu, kaip atkakliai bando prasiskverbti ašaros. Jaučiuosi taip lyg pati bučiau Ona ir Juozas.

Bet štai mano stotelė. Metas lipti.
2007-10-14 21:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-17 10:03
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
ai dar neblogai tas, kad sklandžiai parašyta. bet jau tie „riterėli“ ir kt. neįtikėtini dalykai tai neveža.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-17 10:02
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
vienintelis geras dalykas: bandymas šiuolaikinį žmogų, besilankantį muziejuje netikėtai perkelti į viduramžius. visa kita neautentiška ir šiaip beleberda.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-15 14:20
Proza i kas
Kaunas yra Kaunas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-15 11:42
speedo
jo, surašyta tvarkingai, bet. pernelyg daug patoso, anksti galima atspėti išrišimą.
mano galva per anksti mėginama kurti 'įtampa' (trumpi sakiniai, 'mirties kvapas'), kai dar nėra ko gąsdintis.
trūksta kontrasto "paprasta diena - susidūrimas su mirusia". tada išgąsdintų labiau nei nuo pat pirmųjų eilučių stiliumi žadama grėsmė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-14 22:39
a lukosevicius
mmm...rašai gražiai,turi talentą,kurio pas mane niekada nebus,bet truputi nuobodu...tai ir yra lietuviškas provincijos sindromas:daug gražiai rašyti,bet daugiausia sau ar dar keliems kas linksta į snobiškumą.bet man patiko-patiko siela,kurią čia palikai,jos daug ir ji nuostabi.tai kas gražu yra gražu...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-14 22:35
johny rubber
tekstas nesuplaktas, susideda iš kelių dalių su peršoku ir vėl grįžtu ir eik miegot johny
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-10-14 22:16
Nemunėėlis
kokios metaforos
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą