Grįžo draugas, tas, kuris Lenkijoje obuolius skynė...

Kažkada, labai seniai Publijus Vergilijus Maronas savo draugui pasiūlė:
- Ne venk nelaimės, o tiesiai ženk jos pasitikti.
Po daugelio amžių šiek tiek nuobodžiaujančios akys perskaitė tuos pačius žodžius aforizmų knygoje.

Nors ir gražiai ši mintis skamba, visų pirmiausia ji yra kvaila. Koks blaiviai mąstantis žmogus sąmoningai norės patirti nelaimę, užuot jos išvengęs? Visi juk norime jaustis gerai (kad ir ką,, gerai” reikštų, kad ir kaip plačiai ar subjektyviai tai nuskambėtų). Visi juk esame patyrę didesnių ar mažesnių nelaimių ir žinome, kad tai mažų mažiausiai nemalonu. Tad protingiau būtų jos vengti.
(Čia sustojame, apsisukame 180º ir einame toliau.)

Kadangi vis esame jau begalę kartų patyrę didesnių ar mažesnių nelaimių, tai ar protinga ir toliau vis bandyti jų vengti. Kvaila vengti neišvengiamo. Ar protinga šimtą kartų iškritus iš obels tikėtis, jog niekada nebus šimtas pirmojo karto? Ne, protingiausia tokiam žmogui būtų net nesiartinti prie medžių. Žinoma, tai jis galėjo suprasti ir daug anksčiau, bet geriau vėliau negu niekada. Esmė ta, kad nereikia būti kraštutiniu idealistu ir tikėtis, jog tave visuomet saugo antgamtinės jėgos ar policija, ir todėl tau negali atsitikti nieko blogo. Kaip matėme iš neseniai pateikto pavyzdžio, Krintantysis Iš Obels įgavo daug patirties ir suprato, jog reikia džiaugtis vien tuo, jog apskritai dar liko gyvas. Jis nusprendė daugiau šitaip neberizikuoti ir patraukė ieškoti įdomesnės bei naudingesnės veiklos. Tad patirdami nelaimę mes mokomės, geriau pažįstame save – ką sugebam, ko – ne.

Nelaimės yra būtina gyvenimo sudedamoji dalis. Jei bėgsime nuo jų, prarasime ir dalį savo gyvenimo. Žinoma, yra tokia nelaimių rūšis, kurių rezultatas būna mirtis. Ši nelaimė tiesiogiai ją patyrusiam žmogui nieko nesuteikia. Tačiau mirusio žmogaus artimiesiems ji vis dėlto duoda didelę (gal net didžiausią) gyvenimo pamoką – viskas aplinkui yra laikina. Kiekvienas šią pamoką gali suprasti kaip tinkamas. Tačiau nereikia apsimesti, kad nieko nenutiko ir gyventi toliau. Tolesnis gyvenimas niekada nebus toks, koks buvo, bet tai dar nereiškia, kad jis bus blogesnis (ar geresnis, tiesiog jis bus kitoks; nebūtina visko vertinti gėrio-blogio skale (jei apskritai ką nors verta)).

Visgi, tai ar Vergilijaus mintis kvaila, ar protinga? Ir tokia, ir tokia? Ne, tokių nebūna. Esmė ta, kad ji nėra pilnai išsakyta. Pagrindinę (protingąją) mintį susikuriame mes patys. Iš ko? Pirmiausia, iš to, kas mums duota. O duotas sakinys iš dviejų dalių. Pirma dalis:,, Ne venk nelaimės... ”. Čia yra du neiginiai. Jie vienas kitą sunaikina ir iššifravę gauname:,, Venk laimės”. Tačiau tai nėra tapatūs teiginiai, nes antrasis yra daug siauresnis už pirmąjį. Išties pirmasis mums tiesiog pasako, ko nedaryti. Antroji sakinio dalis pasako, ką gi vis dėlto reiktų daryti:,,... tiesiai ženk jos pasitikti”. Ką gi tai primena? Lyg iššsilgto draugo, su šypsena veide, susijaudinę mes einame jo pasitikti, išlipančio iš autobuso. Štai ką pasiūlė Vergilijus: nelaikyk nelaimės savo priešu, ji nesiekia padaryti tau nieko blogo, nieko pikto; eik, sutik ją, kaip draugę, ji atkeliavo iš tolimų kraštų ir turi tau daug ko papasakoti. Daug ko gali išmokti iš tų pasakojimų, kurie, tiesa, ne visi bus malonūs. Supranti, tuose kraštuose, kur ji pabuvojo, visai kiti papročiai, kita kultūra. Bet pabandyk suprasti, manau, tau pavyks.

Vergilijaus pasiūlymas nėra kvietimas pačiam ieškoti nelaimių. Paprastai niekas taip ir nedaro. Tiesiog nelaimė kartais pati atvyksta, kaip nelauktas svečias. Neišvaryk jo, gal jis išties turi papasakoti kažką įdomaus. Įsiklausykime į žodžius ir sužinosime, ką nors naujo.