kadanors

bėgsiu auksinio pajūrio smėliu
šaltos bangos laižys man kojas
bet aš nejausiu jų šalčio -
mano akys nukreiptos i padangių mėlį.
noris išskleist sparnus ir pakilt
ten laisvės nieks neriboja
ten tik balti angelai siela globoja
taip būna, kai šioji palieka kūną.
bet ar ne per anksti mirt
jei tik bėgu auksiniu smėliu?
kadanors šis smėlis kris ant mano karsto
kadanors. veltui ašaras barstom
kol dar nėra prasmės.
tik mirtis verta ašarų
niekas daugiau, tik mirtis, nuims nešulį
nuo mūsų kuprų ir užkraus kitiems jį,
tiems, kurie ant karsto barstys smėlį.
kaip dabar mirusiuosius minėji
taip minės ir tave. kadanors.
neverta raudot, kol galiu bėgti auksiniu smėliu
kai šalta jūra laižo man kojas.
kadanors nebelaižys...