* * *

- Stok! - pajuntu šaltą vamzdį įremtą į galvą. Mintyse suskaičiavęs iki trijų lėtu žingsniu žengiu į priekį.
- Stok! - išgirstu užtaisomo šautuvo garsą, tačiau toliau judu pirmyn.
- Dar žingsnis ir tu lavonas!
Sustoju. Tačiau ne dėl, to, kad bijau mirti. Lėtai apsisuku. Pistoletas nutaikytas tiesiai į mane, tačiau mano vaiduoklio baltumo veide nekrusteli nei raumenėlis. Žengiu į priekį, kol pajuntu pistoleto vamzdį įremtą į krutinę, į širdį.
Įsivyrauja mirtina tyla. Tik vėjas sukelia šnaresį blaškydamas mano juodą lietpaltį. Tamsus skersgatvis ir du vyrai vienas prieš kitą. Tereikia tik vieno piršto krustelėjimo, kad vieną iš jų ryte vadintų eiline auka.
Tačiau taip nebus. Pajutau, kaip metalo šaltis atsitraukė ir žmogus galėjęs atimti gyvybę dingsta aklinoje nakties tamsoje, palikdamas tik žingsnių aidą.
Žvelgtelėjęs į laikrodį pasuku į ryškių šviesų nutviekstą gatvę. Jausdamas vakaro žvarbą einu į niekur pasitikti kitos savo sunknisto gyvenimo dienos...