Apie muziką ir duris

Muzika turi gyventi...

Šamanas švelniai pakėlė ant žemės gulintį būgną. Laikas negailestingas – visas būgno korpusas suskeldėjo, spalvos nubluko, visi amuletai neatpažįstamai išsikraipę ar pasimetę žolėje. Būgnas atrodė muzikai netinkamas, tačiau šamanas pastatė būgną ant akmens ir ilgai žiūrėjo į jį. Pradėjo lyti.
Pirmieji lašai pasiekė būgną. Vos vos suskambėjo. Šamanas įtempė ausis. Dar daugiau lašų užplūdo iš viršaus ir per mišką, kalną, lanką, slėnį nusirito skardus ritmas. Būgnas atgijo – pasakojo istorijas apie praeitį. Visi, kieno ausis pasiekė šis garsas, klausėsi. Visi į jį atsiliepė: vieni šoko, kiti verkė, treti iškeliavo ten, kur be šio ritmo niekaip negalėjo patekti.
Tik atradęs būgną klausėsi tyliai. Vos tik būgnas baigė savo pasakojimą šamanas grakščiai nusilenkė jam.
„Ačiū, kad leidai tave išgirsti. “
Būgnas nustebo. Pirmą kartą į jį kreipėsi žmogus. Kreipėsi ne rankos prisilietimu, o mintimis sklindančiais žodžiais.
- Kodėl? – Nedrąsiai sububeno. – Žmogau, kodėl manęs klausei?
„Tu esi senas, o senatvę gerbia ten, kur aš gimiau ir augau. Be to, tu taip įtikinamai ir įdomiai pasakojai, jog man neliko nieko kito, kaip tik tau padėkoti už išsaugotas pasakas ir legendas. “
Būgnui užgniaužė kvapą:
- Kur link keliauji, Žmogau?
Šamanas truktelėjo pečiais, apvedė ranka aplink:
„Pasaulis didelis... “
- Paimk ir mane kartu. – Būgnas suskardeno drąsiau, o tada švelniai dunkstelėjo: - Prašau.
Šamanas tyliai žvelgė į horizontą, o tada apsisprendė:
„Aš sutinku paimti tave į nesibaigiančią kelionę, tik su viena sąlyga – turėsi man groti, kai paprašysiu“
Būgnu perbėgo paskutiniai lietaus lašai:
- Tik paimk mane į rankas.

... nes tik tuomet kelionė nesibaigia.



Kiekvieno kelio pabaga – tai durys...

Šamanas išniro prieš didžiulį, paslaptimi apsigobusį namą. Apžėlęs tankia medžių eile jis labiau panašėjo į tvirtovę, o didžiuliai vartai buvo taip suaugę su milžiniška tvora, jog atrodė nevarstomi. Švelniai mušdamas būgną jis artinosi prie vartų. Atsiverdami vartai priešiškai sugirgždėjo. Šamano rankos greičiau perbėgo būgno paviršiumi, o vartai galiausiai nutilo ir pasidavė.
„Vieta, kur išnyksta garsas. “ – Vos girdimai sububeno būgnas. - „Čia galiu tik stebėti. “ Šamanas linktelėjo galvą ir vartai už jo užsidarė. Prieš save pamatė namą, su didžiuliais laiptais į jį. Šamanas kopė aukštyn. Staiga atsidarė durys. Ant slenksčio stabtelėjo nykštukas, keistai nederantis su milžiniška aplinka.
Du žvilgsniai: vienas laiptų papėdėje, kitas – viršuje. Šamanas norėjo ištarti pasisveikinimo žodžius. Tyla. Norėjo perduoti juos mintimis. Tyla. Nykštukas šyptelėjo, išsitraukė plunksną ir nupiešė ant medžio lapo:

S V E I K A S, Atvykėli!  T y l o s  labirintas Tavęs laukia.

Šamanas prikimšo pypkę ir per erdvę nusirito dūmas:

Sveikas,  LABIRINTO  Saugotojau. Atvykau surūkyti pypkę su Tavimi.

Nykštukas krūptelėjo. Keistas žmogus užsuko į svečius. Visi keliaudavo čia surasti ramybę. Visi ją rasdavo tyliame užsimiršime. Nė vienas neatidarydavo durų, vedančių atgal iš Labirinto.

KODĖL?

Spalvotas lapas sumirgėjo prieš šamano akis. Dar vienas pypkės paptelėjimas ir nykštukas įžvelgė atsakymą.

Atėjau tau truputį praskaidrinti tylą. Juk net tyla garso pasiilgsta.

Jis pakilo laipteliu aukščiau, nykštukas nulipo keletu žemyn. Abu susėdo. Dabar ir Saugotojas papsėjo šamano atsineštą pypkę.

Niūrus šis Labirintas, nors ir ramybę neša... Kad taip čiulbesį paukščio išgirdus.

Šamanas kilstelėjo būgną, tačiau nykštukas tik nusišypsojo:

Neįmanoma.

Šypsena. Liūdna šypsena pakibo tarp vartų ir laiptų. Šamanas papurtė galvą:
- Aš čia tam, kad įprasminčiau Tavo tylą. – žodžius buvo sunku suprasti – amžių tyla slėgė.
Ir tada prabilo būgnas, priliestas šamano rankų. Nykštukas išgirdo: paukščių čiulbėjimą, žemės dundesį, per prerijas lekiančius bizonus, upės šniokštimą atėjus pavasariui, lapų čiužėjimą rudenį braidant po juos... Dar daug tą kartą išgirdo nykštukas, net naktinis laužas liepsnojo šviesiau, galėdamas išgirsti save. Tik rytas sugrįžo toks pat tylus, koks buvo čia Visada.
Nykštukas su šamanu stovėjo laiptų viršūnėje.

Dabar atėjusiems turėsiu, ką papasakoti.

Lapų mirgėjimas spalvingai lakstė po kiemą.
Šamanas atidarė duris. Už jų švietė kiti pasauliai. Prieš išeidamas jis pašnibždėjo nykštukui:

- Kiekvieno kelio pradžia – tai durys.